Nijolė Verygienė (nijole.verygiene@gmail.com)

2024-09-23, Komentarų nėra

Jau tikrai nebetikėjau, jog kada nors mane pavadins ,,mama". Bet šiandien man beveik 40, ir mama tapau tada, kai jau nebesitikėjau, kai buvau beveik nuleidusi rankas, po ilgų laukimo ir vilties metų. Manau, jau net aplinkiniai tuo netikėjo, vieni pašiepdavo ,,tai kada būsi mama", kiti supratingai tylėjo, kiti sakė ,,oi, dar nevėlu".
Su vyru išbandėme beveik viską: 5 IVF, nanotechnologijas, ir galiausiai, paskutinė viltis – akupunktūra ir homeopatija pas gydytoją Antaną Januškevičių, “vaisingų moterų draugijos” konsultantą. Pamenu tą dieną, kai po eilinio akupunktūros seanso skambinau į laboratoriją ir klausiau, koks hcg tyrimo rezultatas, tikėdamasi kaip ir kiekvieną kartą išgirsti ,,nėštumo nėra", o išgirstu ,,yra nėštumas", net žodžio pratarti negalėjau. Reiškia, atėjo laikas leliukui pas mus ateiti ir nėštumas praėjo sklandžiai. Kaip sakau vyrui, staiga į senatvę tapome vaisingi. Net ir šiandien, kai pravažiuoju pro gydytojo Antano Januškevičiaus kliniką, prisimenu, kiek mūsų čia lankytasi, tarsi antri namai tapo ta klinika. Svarbu, nenuleisti rankų, eiti tik į priekį. O “vaisingų moterų draugijos” narėms, kurios dar nepastojo, linkiu labai didelės sėkmės ir tikėjimo, jog kada nors mes draugijoje pasidžiaugsime jūsų sėkmės istorijomis.

Jolanta Kėvalaitė (jolanta.kevalaite@gmail.com)

2024-09-23, Komentarų nėra

Kentėdama didžiulius galvos skausmus, jų priežasties ieškojau ne vienerius metus, o atsakymą radau tik atėjusi į kliniką, kur dirba gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius. Netikėjau, kad jo taikomas gydymas man padės, nes skausmai atrodė per daug stiprūs. Dėl suprastėjusios fizinės būklės ilgai varsčiau klasikinės medicinos gydytojų duris, bet tik homeopatinėje klinikoje sužinojau netikėtą tiesą – problema yra ne galvoje, o dėl sutrikusio šlakų šalinimo iš organizmo. Pamažu pradėjusi gydytis homeopatiniais žirniukais, tik dabar atradau save tokią, kokios anksčiau net nepažinojau, o galvos skausmai išnyko visiems laikams. Šiaip savo sveikata nesirūpinau ilgą laiką, dėl to, susidūrusi su skausmais, negalėjau suprasti, iš kur jie atsirado. Neurologai siuntė pas psichiatrus, bet ir šie pasirodė esą bejėgiai. Dėl skausmų palūžau, pervargau, atsirado suicidinės mintys, praėjo noras dirbti savo mėgstamą darbą. Ir tik homeopatija mane išgelbėjo. Iki šiol tuo negaliu patikėti.

Ineta Vaišvilienė

2024-07-16, Komentarų nėra

Mokykloje dažnai buvo kalama į galvą, kad pastoti yra labai lengva. Todėl, sukūrus šeimą, pirmieji nesėkmingi bandymai man tapo krize, ir, kiekvieną mėnesį, sulaukusi mėnesinių gedėjau panašiai kaip netekusi artimo žmogaus. Nes, turbūt ne viena moteris yra susidūrusi su panašia situacija – iš pradžių iš aplinkos pasigirsta klausimai „tai kada vestuvės?“, susituokus – „tai kada vaikai?“, o vėliau, žiūrėk, visos artimiausios draugės jau susilaukė atžalų, išskyrus tave, galiausiai per televizorių išgirsti, kad geriausia gimdyti iki 35-ių, kadangi net jauname amžiuje kas ketvirta vaisingo amžiaus pora jau negali susilaukti vaikų, o vėliau pastoti tikimybė iš viso labai mažėja. Žodžiu, tuo metu, kai negalėjau pastoti, tai negana to, jog mano gyvenimas buvo susiaurėjęs ir sukosi tik apie norą turėti vaikų, tai dar turėjau pastoviai virškinti visas šias replikas, dėl to atsirado kaltės jausmas, kad kažkada vyrui sakiau, jog atžaloms ne laikas, kad gėriau kontraceptines tabletes, juo labiau pradėjo kamuoti mintys, kad pastovių išgyvenimų dėl nepastojimo nualintas kūnas turės savyje mažai resursų užauginti gyvybę. Bendraudama su draugėmis, labai gėdijausi nepastojimo temos, nes galvojau, kad viskas baigta, nėra jokių šansų. Vis dėlto, po ne vienerius metus trukusios krizės pagaliau kreipiausi į žinomiausias vaisingumo klinikas. Nors jų siūlomų priemonių, kaip spręsti problemą, tikrai yra, tačiau nė viena jų (tame tarpe ir dirbtiniai apvaisinimai) rezultatų nedavė. Pagaliau pabendravusi su likimo draugėmis, kurioms pasisekė nevaisingumą įveikti – vaisingų moterų draugijos vadove Beata Antuže (jos istorija internete - https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/beatos-stebuklas-pastojo-per-tris-menesius-su-vyru-svarsto-padejo-tikejimas-ar-homeopatija-1028-1040512; jos vadovaujamos draugijos kontaktai - tel.: 860911629, o el. paštas: vaisingu.moteru.draugija1@gmail.com), grožio specialiste iš Kauno Milda Drungiene (el. paštas: mildadrungiene@gmail.com; facebook: Mi Gd; tel.: 867469644), bei jų įkalbėta, susiradau alternatyvios medicinos gydytoją Antaną Januškevičių (www.homeopatai.lt), kuris paaiškino, kad negalinčiai vaikų susilaukti moteriai nevaisingumas diagnozuojamas tik tada, kai ji neturi gimdos ar kiaušidžių (tai yra pastojimui būtinų dalykų), tokioje situacijoje gali padėti tik dirbtinis apvaisinimas, bet, turinčiai reikalingus organus, tai yra tik pastojimo sutrikimas, lengvai išgydomas homeopatija. Aplamai, Antanas Januškevičius - nuostabus gydytojas, puikus specialistas, žmogus, į kurį malonu kreiptis, nes moka nuraminti, išklauso, išsamiai atsako į rūpimus klausimus. Po išsamios konsultacijos ir biorezonansinės diagnostikos modifikuotu Folio metodu, šis gydytojas paskyrė homeopatinius žirnelius, taip pat atliko eilę lazerinės akupunktūros seansų, tuo pačiu buvau įpareigota keisti gyvenimo būdą, kuomet prioritetas skiriamas dietai, parinktai maisto netoleravimo testo dėka, bei mažojo dubens kraujotaką gerinančiomis mankštoms su intensyvaus judėjimo programa. To sekoje, po pusantrų metų pastojusi gydytojo Antano Januškevičiaus skirto gydymo dėka, dar išmokau ir sveikai gyventi (nors anksčiau galvojau, kad dietos ir aš nėra suderinami, o mankšta – tikrai ne man), dėl to lengvai praėjo nėštumas ir gimdymas, o aš ne tik tapau žavios mergytės mama, bet ir per visą nėštumą jaučiausi energinga bei pilna jėgų. Tiesa, po eilės dirbtinių apvaisinimų labai priaugau svorio (juo labiau, iki jų nebuvau liekna), man net teko keisti visus drabužius, senieji buvo per maži, o pilvas pradėjo kyšoti tiek, jog aplinkiniams atrodė, kad pagaliau nėščia. Kai pamačiau savo nuotraukas internete, buvau šokiruota! Žinoma, žinojau, kad dirbtinio apvaisinimo metu žmonės priauga svorio, bet ne ant tiek! Ir po šios procedūros, pasirodo, sulieknėti ypač sunku! Tačiau, kai pradėjau gydytis homeopatija, ir išmokau sveikai gyventi, svoris susireguliavo, bet tam įtakos turėjo dar ir tai, kad, laikydamasi gydytojo nurodymų, pradėjau reguliuoti darbo ir poilsio režimą, nes gydytojas paaiškino, jog atrodytų, kad mūsų organizmas riebalus degina tolygiai, gal labiausiai tada, kai kažką intensyvaus veikiame, pavyzdžiui, vidury dienos, bet yra atvirkščiai, nes mūsų kūnas daugiausiai riebalų sudegina, kai mes miegame, o ne bėgant ant takelio dienos metu, nes būtent naktį mūsų kūnas pradeda gaminti augimo hormoną, kuris yra pats stipriausias riebalų degintojas, o kai nemiegame, augimo hormono išsiskiria minimaliai, tai yra, riebalų deginimas vyksta ne tada, kai mes sportuojame, ir ne tada, kai mažai valgome, o būtent tada kai miegame. Gydytojas pabrėžė, kad augimo hormonas būtinas ir vaisingumui. To sekoje pradėjau anksčiau eiti miegoti ir gerai išsimiegoti, manau tai irgi padėjo sureguliuoti svorį ir pastoti. Tiesa, dar gydymosi pradžioje gydytojas buvo atkreipęs dėmesį, kad norint, jog jo skirtas gydymas būtų veiksmingas, reikia keisti požiūrį į vaikus. Negalima nekantriai ir kategoriškai norėti, kad noriu vaikų bet kokia kaina (nes tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti), o noras turėti vaikų turi būti natūralus, ir ne tik tam, kad atitiktumėme standartus, pateisintumėme giminių lūkesčius, neišsiskirtumėme iš draugių, kurie augina vaikus. Turi būti noras turėti vaikų, jaučiant, kad jiems galiu daug ką duoti, bet jų reikės laukti tiek, kiek reikės, juk, kaip tvirtino gydytojas, nežydintis medis neveda vaisių – pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, apvaisinti ir tada auginti vaisius. Man labai patiko gydytojo analogija, nusprendžiau duoti sau sužydėti, ir tai irgi, manau, padėjo įveikti nevaisingumą. Noriu pridurti, kad kai gydytojo skirto gydymo dėka pastojau, po kelių mėnesių įvyko persileidimas, išnešioti pavyko, tik pastojus iš antro karto. Bet po persileidimo, manau, svarbiausia suprasti, kad jeigu kiaušidės, kiaušintakiai, gimda – yra, vadinasi, fiziškai galimybės turėti vaikų yra, ir, jeigu, homeopatijos dėka neišėjo pastoti iš pirmo karto, būtinai išeis iš antro, nes pats faktas, kad išėjo pastoti, tai jau žingsnelis į priekį. Dar noriu pridurti, kad vyro sperma nebuvo ideali. Kai kada jo draugai juokaudavo: “tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite?”. Tokias replikas jam suvirškinti buvo žiauriai sunku. Bet malonu, kad homeopatija sutvarkė ir jo spermatogramą taip pat. Mano istoriją galima perskaityti ir Lietuvos Ryto svetainėje:

https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2024/08/25/news/del-nevaisingumo-isgyvenusi-kauniete-pagaliau-dziaugiasi-sekme-besigydant-pavyko-ir-svorio-numesti-33286605.

El. paštas susirašinėjimui: ineta.vaisviliene@gmail.com.

Ingrida Usonienė

2024-02-07, Komentarų nėra

Šios klinikos gydytojo Antano Januškevičiaus taikomi nevaisingumo gydymo metodai ne tik prilygsta dirbtiniam apvaisinimui, bet daug kartų pranašesni už jį. Vis negaliu atsigėrėti, kokia ramybe ir palaima spinduliuoja dukros, gimusios šio gydytojo dėka, akys. Dukrai greitai sueis metukai, ją sėkmingai maitinu iki šiol, ir išmokti taisyklingai maitinti krūtimi man jau atrodė juokų darbas, palyginus su tuo, kiek daug teko visko ištverti iki pastojant. Kai su vyru susituokėme, nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, bet, kažkodėl, vaikutis pas mus neskubėjo, nors noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą, apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas. Tokio laukimo nuotaikomis gyvenome pusantrų metų. Skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į vaikus vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka? Tai patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu? Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali. Tai kaip liga, labai sunku psichologiškai. O po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti, kurie vaikus palieka kūdikių namuose, susilaukia dešimt, o mes negalime susilaukti ir vieno? Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti. Kadangi nuo aplinkinių neslėpėme, kad norime susilaukti vaikučio, bet mums nepavyksta, visi mus palaikė. Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių. Ir taip prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o man rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėtų trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo kaip ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, kuris, deja, nepavyko. Atsitiktinai iš draugų šeimos sužinojome apie gydytojo Antano Januškevičiaus taikomus metodus, kurie padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, vėl kažkokios dirbtinės technologijos? Bet pora tvirtino, kad minėtas gydymo metodas yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio. "Tarptautinė natūralios terapijos klinika", kurioje dirba gydytojas Antanas Januškevičius, pasirodė nedidelė, bet ją įkūręs gydytojas daugiau nei 15 metų dirba nevaisingumo gydymo srityje, sukaupęs daug praktikos, gydant nevaisingas poras. Gydytojas modifikuotu Folio metodu nustatė daugybę problemėlių, kurių kiekviena atrodė nereikšminga, bet visos kartu galėjo trukdyti pastoti. Pavyzdžiui, buvo šiek tiek sutrikusi lytinių hormonų pusiausvyra, nors patys hormonai buvo normos ribose. Be to, organizme labai trūko vitamino D ir folio rūgšties, kuri svarbi nėštumo metu. Buvo atlikti tyrimai ir dėl maisto netoleravimo, tada ir sužinojau, kad netoleruoju pieno, riešutų, cukraus. Be to, gydytojas papildomai dar aiškinosi apie mano organizmo išskyras, kurios daug ką pasako ne tik apie moters vaisingas dienas, bet ir bendrą organizmo būklę - infekcijas, uždegimus, turinčius įtakos vaisingumui. Prisipažinsiu - esu didelė smaližė, neįsivaizdavau, kaip ištversiu be saldumynų. Kartais taip norėdavau šokolado, kad net verkdavau. Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kažin ar verta taip kankintis, kad pastočiau. Juk niekas negarantavo, kad tai įvyks ir kada tai įvyks. Bet laikiausi nustatytos dietos, nukrito 7 kilogramai, kuriuos numetusi, atrodžiau labai liesa. O dar mano blyški oda, tad žmonės klausdavo, kas atsitiko, kodėl atrodau net pamėlynavusi? Fiziškai jaučiausi gerai, bet svajonių apie pieno produktus ir saldumynus netrūko. Vasarą radau šiokią tokią išeitį - augalinį pieną, ledus be laktozės. Kadangi netoleravau ne paties pieno baltymo, o tik laktozės, kas dieną turėdavau pramogą suvalgyti ledų porciją. Stebėdama savo organizmą, iškart matydavau reakcijas į maistą - vieną kartą neatsilaikiau, suvalgiau sumuštinį su sviestu ir sūriu, išskyros iškart pasidarė tąsios, tokios, kurios trukdytų įvykti natūraliam apvaisinimo procesui. Man atrodo, jei moterys atidžiai stebėtų savo organizmo būklę, galėtų išvengti daugybės ligų, ir ne tik ginekologinių.
Pasitikėjome gydytoju, paisėme visų jo nurodymų ir rekomendacijų. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais homeopatinių žirnelių ir kas kelias valandas jas geria.
Buvo praėję maždaug 8 mėnesiai nuo gydymo pradžios, kai nutariau viską mesti. Vyrui sakiau, kad galbūt daug kam toks gydymas padeda, bet gal ne mums? Gal mums apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar nemesti. Ir po mėnesio aš pastojau! Kai mėnesinės vėlavo, pasidariau nėštumo testą, tai, pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo, kadangi jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina. Bet šįkart testas viską pasakė. Vyrui naujieną pasakiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs, kokia ta dovana, apsiverkė ir jis, ir aš. Bijojau, kad iš tos laimės tik nepersileisčiau.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties, galbūt bus naudinga. Mes juk irgi nieko nebuvome girdėję apie gydytojo Antano Januškevičiaus metodus, kol nepapasakojo draugų šeima, sulaukusi vaikučio būtent tokiu būdu.
Jei norėtumėt sužinoti mano istorijos detales, rašykit el. paštu: ingrida.usoniene1995@gmail.com. Mano istoriją papasakojau ir žurnalistams: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2024/02/06/news/vaiku-susilaukti-negalejusi-vilniete-jautesi-kaip-apsesta-buvo-skaudu-ziureti-i-kudikius-vezimeliuose--30408371

Po 8 metų sėkmingai pastojusi Aistė – apie tai, ką patyrė: „Tai tarsi apsėdimas“

2021-11-24, 3 komentarai

JAV gyvenanti šeima, sėkmingai susilaukusi pirmos dukrytės, po dvejų metų ryžosi antram vaikui. Tačiau, kad po Aistės širdimi suspurdėtų nauja gyvybė, teko praeiti aštuonerius metus trukusį išbandymų kelią. Moteris atvirai pasakoja, ką per tuos metus patyrė ne tik ji, bet ir jos vyras bei dukrytė. Pagalbinį apvaisinimą bandė 6 kartus Pirmos dukrytės, kaip pasakojo Aistė, ji susilaukė labai lengvai – pastojo praėjus vos keliems mėnesiams po santuokos. Tuo metu moteriai buvo 28-eri. „Kai dukrytei buvo dveji, nusprendėme, kad norime dar vaikų. Pradėjome bandyti, tačiau metai bėgo, o rezultato nebuvo. Lankėmės pas įvairiausius gydytojus, tyrėmės. Paaiškėjo, kad problema – vyro sperma. Iš karto mums pasiūlė pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, tačiau mes atsisakėme ir susiradome kitą gydytoją, kuris parinko kitokį pagalbinio apvaisinimo metodą – sušvirkšti vyro spermą man į gimdą. Šią procedūrą kas mėnesį pakartojome tris kartus. Du pirmuosius gėriau vaisingumą skatinančius hormonus, nors man jokių problemų, trukdančių pastoti, nebuvo rasta. Hormonai sukėlė daug pašalinių poveikių ir labai sujaukė mano emocinę būseną, todėl paskutinę procedūrą darėme be jų. Pirmą kartą turi labai daug vilties, kad pavyks, todėl sakai sau – darysiu tai tik vieną kartą, daugiau niekada. Kai nepavyksta, nusprendi bandyti dar kartą. Nepavykus guodi save, kad trečias kartas nemeluos. Po trečio karto patiri didžiulį nusivylimą ir nusprendi procedūros daugiau nebekartoti. Tačiau po kurio laiko ir vėl pradedi apie tai galvoti. Taip ir mes po pusmečio sugrįžome dar trims kartams. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Panirau į tokią gilią depresiją, kad mėnesį tiesiog gulėdavau negalėdama pasikelti iš lovos. Supratau, kad buvau iškėlusi per didelius lūkesčius, dėl kurių jausdavau nepakeliamą įtampą. Atsimenu, buvau darbe, tą dieną man turėjo prasidėti mėnesinės ir aš, sulaikiusi kvapą, laukiau, ar jos bus. Išėjau papietauti ir jos prasidėjo. Tuomet paskambinau savo vyrui, kad praneščiau žinią, tačiau negalėjau net žodžio ištarti – buvo tiek daug emocijų. Todėl abu su vyru nusprendėme, kad daugiau negalime taip savęs kankinti“, – atviravo pašnekovė. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Kadangi sutuoktiniams buvo nepriimtina gimdyti iš mėgintuvėlio, o kitos tradicinės medicinos galimybės buvo išsemtos, jie nusprendė atsigręžti į natūralios medicinos metodus. Ko tik jie neišbandė – taikė įvairius organizmo valymo būdus, dietas, gėrė įvairiausius vitaminus, tačiau niekas nepadėjo. Noras toks stiprus, kad argumentai neveikia Aistė neslepia, kad šie metai labai paveikė ir jos emocinę būseną, ir tarpusavio santykius su vyru. „Jeigu ne mūsų dukra, nežinau, ar būtume sugebėję išsaugoti santuoką, nes įtampa buvo begalinė. Tas noras pastoti ilgainiui taip išdidėja, kad tampa nenormalus. Taip norisi, kad nieko daugiau nematai. Tai tarsi apsėdimas. Sakai sau, kad daugybė žmonių gyvena be vaikų, o aš net ir neturiu, kuo skųstis, mes turime nuostabią dukrytę. Bet noras turėti dar vieną vaiką toks stiprus, kad neveikia jokie argumentai. Ir net kai tau atrodo, kad jau priimi situaciją tokią, kokia yra, iš tiesų tu niekada jos nepriėmi. Užtenka sužinoti, kad kaimynė pastojo trečią kartą, ir vėl sukyla visos emocijos. Grįžti namo ir sakai vyrui – bandome dar kartą. Tas sekinantis laukimas kiekvieną mėnesį – gal šį kartą pavyks, ir baisus nusivylimas, kai prasideda mėnesinės. Jeigu bent dieną jos vėluoja, įtampa šokteli dar labiau. Tai tikrai nenormalu, bet nieko negali su savimi padaryti. Ir net nelabai turi, kam pasipasakoti. Aš nesidalinau savo skausmu net su draugėmis, nes vis dar yra kažkokia stigma – žmonėms gėda prisipažinti, kad turi problemų su vaisingumu. Atrodo, kad visiems kitiems sekasi lengvai, tik tu turi problemų. Ir tik vėliau sužinai, kad ne viena dukrytės draugė gimusi mėgintuvėlyje“, – savo išgyvenimais dalinosi Aistė. Pasak jos, ne mažiau sunku buvo ir jos vyrui, kuriam sužinoti, kad dėl jo problemų mes negalime susilaukti vaiko, yra dar baisiau: „Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Jautėsi labai kaltas, kad negali manęs padaryti laimingos. Man sunku būdavo girdėti jo atsiprašinėjimus. Vis jam kartodavau, kad šioje situacijoje mes esame abu turime problemų, kita vertus, prašydavau pabandyti dar kartą. Tai tikras išbandymas santykiams. Jis man netgi siūlė pasinaudoti spermos banku, bet aš buvau nusprendusi, kad vaikas genetiškai turi būti arba mūsų abiejų, arba nė vieno.“ Kita vertus, moteris supranta, kad vyras būtų lengviau susitaikęs su situacija, tačiau jai pačiai susitaikyti buvo sunku. Kai vaikystėje jos klausdavo, kuo norėtų būti užaugusi, visada atsakydavo – mama. Aistė labai myli vaikus ir kažkada norėjusi jų net septynių. Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Šeimos situacija neišvengiamai palietė ir joje augančią dešimtmetę mergaitę. Mama prisimena, kad maždaug nuo ketverių dukrytė kiekvieną vakarą melsdavosi, Dievo prašydama broliuko arba sesutės. Per kiekvieną gimtadienį, užpūsdama žvakutes, turėdavo tik šį vieną norą. „Viena vertus, mes šeimoje visada labai atvirai kalbėdavome šia tema, kita vertus, visi jos amžiaus vaikai jau turėjo broliukus ar sesutes. Maždaug prieš porą metų kartą ji sugrįžo iš mokyklos ir sako: „Mama, aš vienintelė klasėje, kuri neturi broliuko ar sesutės. Man visi draugai sako, kad ir geriau neturėti, bet aš vis tiek noriu“. Tuomet skaniai pasijuokėme“, – sakė pašnekovė. Manė, kad prasidėjo menopauzė JAV gyvenanti šeima bandymams susilaukti antro vaiko išleido apie 40 tūkst. dolerių ir galiausiai nusprendė, kad likusi vienintelė išeitis – įsivaikinimas. Jie pradėjo įsivaikinimo procedūrą iš Lietuvos, tačiau dėl daugybės biurokratinių formalumų ir pandemijos procesas užtruko apie dvejus metus ir kainavo dar ne vieną tūkstantį. „Pirmiausia tave turi patvirtinti kaip potencialų įtėvį šalyje, kurioje gyveni: buvo tikrinami mūsų namai, netgi kalbama su mūsų dukryte, jos klausinėjant, kokie mes tėvai, praėjome specialius kursus. Ir visa tai yra mokama. Kai šiuos popierius susitvarkėme, tuomet prasidėjo reikalai Lietuvoje, kol pernai pasiekėme stadiją, kai jau laukėme, kada mums pasiūlys vaiką. Ypatingų pageidavimų vaikui negalėjome kelti, kadangi pirmenybė įsivaikinant teikiama Lietuvos gyventojams“, – pasakojo moteris. Tuo metu šeima viešėjo Lietuvoje ir Aistė nusprendė patyrinėti vaisingumo gydymo galimybes tėvynėje. Taip ji susirado su vaisingumo tema dirbantį homeopatą. „Nusprendėme, kad jei ir nepadės pastoti, pagerins bendrą mūsų organizmo būklę ir tikrai nepakenks. Mano vyras skeptiškai vertino šią galimybę, bet kadangi esame tiek visko perėję, sutiko. Gydytojas ištyrė mus savo aparatu ir skyrė homeopatinių tablečių. Vyrui buvo įvardintos kraujotakos problemos, kurių jis tikrai turi, bet mums atrodė, kad jos niekuo nesusijusios su vaisingumu. Man sakė, kad nusilpusi skydliaukė, nors kraujo tyrimai niekada nerodė patologijos. Praėjus porai mėnesių man suvėlavo mėnesinės. Pagalvojau, kad prasidėjo ankstyva menopauzė, net minties nebuvo pasidaryti nėštumo testą. Po pusantro mėnesio sakau vyrui: „Keistai jaučiuosi. Arba aš laukiuosi, arba man kažkas negerai.“ Vyras iš karto patarė užsirašyti pas gydytoją, nes, esą, tikrai kažkas negerai. Apie nėštumą jis taip pat nepagalvojo – po tiek metų jau buvome praradę viltį. Galiausiai pasidariau nėštumo testą ir labai nustebau, kad jis buvo teigiamas“, – dėstė pašnekovė. Pastojo po vizito pas homeopatą Sutapimas ar iš tiesų padėjo vizitas pas homeopatą – nežinia, tačiau faktas, kad šiandien Aistė skaičiuoja jau septintą nėštumo mėnesį. Jos savijauta puiki, nėra jokių komplikacijų, viskas vyksta pagal planą. „Esu visko patyrusi – ir depresijos, ir nerimo, ir panikos priepuolių, o dabar gyvenu tikroje euforijoje. Man nereikia priminti, koks svarbus gyvenime dėkingumas. Atsibudusi kiekvieną rytą iš visos širdies dėkoju už tai, ką turiu. Mes visi jaučiamės palaiminti. Mūsų dukrytei per tuos metus buvo prisikaupę tiek emocijų, kad sužinojusi, jog laukiamės, ji pusvalandį verkė iš laimės. O dabar nebežino, kokį norą sugalvoti per gimtadienį. Suprantu, kad vyresni vaikai visada pavydi, nesvarbu, kiek vaikų šeimoje ir kokio jie amžiaus. Jau dabar kartais ji baiminasi, kad taps ne tokia reikalinga. Bet mes su ja esame labai artimos ir labai daug kalbamės. Tikinu, kad ji visada bus mums labai svarbi, nors pirmi keli mėnesiai tikriausiai bus sunkesni, nes kūdikiui labai reikės mamytės. Kaip bus iš tiesų – nežinome, bet tikiuosi, kad ji niekada nepasijaus nereikalinga ar nemylima“, – tikino pašnekovė.

A.Januškevičius: nevaisingumas nėra nuosprendis

Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius teigia, kad moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, natūraliai pastoti paprastai turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reikėtų kreiptis į gydytoją. Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos. Moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą, natūraliai pastoti turėtų per vienerius metus. Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys – nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.). Vaisingumui didelės įtakos turi ir amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (antsvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas. Pasak jo, į gydytojus homeopatus verta kreiptis, jeigu tradicinės medicinos gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali. Jie specialiais aparatais nustato silpnąsias organizmo vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime. „Šiuo metu homeopatija jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose. Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme. Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų. Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik gydytojų homeopatų pastangos, bet ir pacientų kantrybė šiuo atveju yra labai svarbi”, – teigė nevaisingas poras homeopatijos metodais gydantis specialistas.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/po-8-metu-sekmingai-pastojusi-aiste-apie-tai-ka-patyre-tai-tarsi-apsedimas-1028-1600578?copied

Nevaisingumas ir kūno svoris

2021-05-18, Komentarų nėra

Nors nuo seno žinoma, kad viršsvoris gali sukelti nevaisingumą (kadangi moterys, turinčios viršvorį, dažnai serga policistinių kiaušidžių sindromu, to sekoje jų kiaušidės padidėja, jų paviršiuje atsiranda cistos, sutrikdoma ovuliacija), tačiau ir per mažas svoris mažina pastojimo galimybę. Jei, atsiradus svorio deficitui, vėluoja ar dingsta mėnesinės, tai pirmas ženklas, kad tai kenkia moters vaisingumui. Galvos smegenyse esanti hipofizė išskiria hormonus, kurie skatina moters ovuliaciją. Jei moteris netenka daug svorio, hormonai nustoja skirtis. Taip organizmas saugosi nuo visiško nusilpimo, nes per mėnesines moterys netenka daug geležies. Esant per mažam svoriui, ir to sąlygotam nevaisingumui, būtina kreiptis į biorezonansinės diagnostikos specialistą, kad sudarytų tinkamą mitybos planą.

Nevaisingumas ir mityba

2021-05-18, Komentarų nėra

Nors jau paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo žinoma, kad antsvorio turinčios moterys sunkiau pastoja, tačiau turi reikšmės ir pats mitybos racionas. Valgant maistą, kuriame yra sveikųjų riebalų turinčių produktų, neskaldytų grūdų ir augalinės kilmės baltymų, tada suintensyvėja kiaušialąsčių gamyba, stabilizuojasi ovuliacijos dažnis, todėl darosi lengviau pastoti. Tie patys produktai padeda sureguliuoti kraujo gliukozės ir insulino lygius, taip pat turinčius įtakos ovuliacijai. Vaisingumą gerinantis mitybos racionas yra susijęs taip pat su maistu, kuriame yra dideli folio rūgšties kiekiai, kurie didina tikimybę natūraliai pastoti. Toks maistas - tai žalios lapinės daržovės, vaisiai ir riešutai. Be to, pastoja lengviau moterys, kurios vartoja riebų pieną, sūrį ir jogurtą, o ne tos, kurios maitinasi neriebiais pieno produktais. Tai yra susiję su tuo, kad vartojant daug pieno riebalų turinčio maisto, stimuliuojama hormono IGF-1 (insulino tipo augimo faktorius) gamyba, o jis yra susijęs su ovuliacija ir vaisingumu. O vartojant daug rafinuotų angliavandenių, cukrumi papildytų gazuotų gėrimų ir raudonos mėsos, kiaušialąsčių vystymasis sulėtėja, todėl tikimybė pastoti automatiškai sumažėja. Tačiau bet kokiu atveju mitybą, esant nevaisingumui, turėtų parinkti biorezonansinės diagnostikos specialistas.

Nevaisingumas ir libido sumažėjimas

2021-05-18, Komentarų nėra

Įprasta manyti, kad noras turėti vaikų neatsiejamas nuo lytinės traukos, kad jie eina ranka rankon, kyla ir silpsta kartu. Tačiau vis dažniau atsiranda porų, kur partneriai nori vaikų, bet nebenori užsiimti seksu. Jie kenčia, nes buvo įsitikinę, kad noras turėti vaikų garantuoja ir seksualinį troškimą, bet iš tiesų lytiniai santykiai virsta darbu ir atsiranda nevaisingumas. Tačiau noras turėti vaikų egzistuoja ten, kur jaučiamas saugumas, kur viskas pažįstama. Lytiniai santykiai reikalauja netikėtumo, nustebinimo. Dažnai būna taip, kad žmogus, su kuriuo yra noras turėti vaikų, tai vienintelis žmogus, kuris privalo suteikti viską, ko tik nori. Mes su tokiu žmogumi ieškome aistros, emocinio saugumo, socialinės padėties. Būtent dėl tokios žmonių izoliacijos dviese ir slopsta seksualinis troškimas. Ir nors, palyginti su seneliais, kurie augo kartu, vedė vienas kitą, dirbo greta, turime tikrai daugiau erdvės, esame labiau savarankiški, tačiau erdvė, kurią, atrodo, turime, tik įsivaizduojama. Kažkada viename name kartu gyveno trys kartos, tačiau šioje gausioje šeimoje kiekvienas turėjo savo erdvę, savo mintis. O ką šiandien sako dėl nevaisingumo besikreipiančios poros? „Jis nekalba su manimi“, „Ji man nesako, ką jaučia“, „Aš niekada nežinau, apie ką jis galvoja“... Mes būtinai norime žinoti apie kitą viską, kategoriškai reikalaujame visiško apsinuoginimo, juo labiau kai esam linkę savo gyvenime viską kontroliuoti, elgtis disciplinuotai. Asmeninė erdvė nebeegzistuoja. Toks atstumo trūkumas atsiranda dėl saugumo poreikio. Norėdami prisijaukinti išorines grėsmes ir savo baimę, slepiamės po artumu. Bet geismui reikia atstumo, skirtybių. Seksualinė trauka – gyvybiškai svarbi jėga, leidžianti jaustis gyviems. Vaikui ji prasideda nuo noro tyrinėti, atrasti. Tai – aistra naujiems dalykams, smalsumas, nuotykių poreikis. Jei tėvai slopina šį potraukį, jie užgniaužia patį gyvenimą. Poroje vyksta panašiai: seksualinė trauka neapsiriboja vien seksu. Ji grindžiama pasikartojančiu noru atrasti partnerį. „Jei esu pernelyg tau artimas, nieko tavyje nematau, netrokštu". Šiandienėms poroms nereikia dvasinės liepsnos, jos ją turi. Bet norint degti ugniai reikia oro. Mes pamirštame, kad seksualinis potraukis ir erotika turi būti puoselėjami, nes kitaip jie išnyksta, o mūsų gyvybinė energija tampa nukreipta ne į potraukį partneriui, o į darbą ir draugus. Pažiūrėkite, ką galime padaryti norėdami pasimatyti su draugais! Kaip padedame savo draugams, kaip ieškome to, kas galėtų juos pradžiuginti. Jei bent pusę šio dėmesio skirtume partneriui, seksualinis potraukis nesloptų. Kaip pagerinti lytinį potraukį, bei išspręsti su tuo susijusią nevaisingumo problemą: 1. Paklauskite savęs, kokiose situacijose jus ypač traukia partneris. Pamatysite: tai yra būtent tie momentai, kai suvokiate jį (ją) kaip atskirą asmenį, nesusijusį su jumis. Būtent erdvėje, skiriančioje jus vienas nuo kito, kyla geismas. 2. Paimkite popieriaus lapą, padalykite jį į du stulpelius. Kairėje pusėje parašykite: „Kai galvoju apie meilę, galvoju apie...“; dešinėje – „Kai galvoju apie seksą, galvoju apie...“. Užrašykite žodžius, vaizdus, asociacijas. Ar skirtingose skiltyse užrašėte skirtingus dalykus? Pagalvokite, ką tai gali reikšti. 3. Praeikite bioakustinės korekcijos procedūrų kursą.

Koronavirusinė infekcija ir depresiniai sutrikimai

2021-05-17, Komentarų nėra

Persirgus koronavirusu, po 2-6 mėnesių dažnai atsiranda depresiniai sutrikimai. Nors žmogus iki kovido galėjo neturėti jokių nusiskundimų, tai būtent po persirgimo jau po kelių mėnesių pradeda skųstis, kad nebegali gyventi savo įprastinio gyvenimo, nes atsirado energijos stoka, dėmesio koncentracijos pablogėjimas, bendras nuovargis, sutrikęs miegas, malonumo jausmo netekimas, apatija, interesų rato susiaurėjimas, atminties sutrikimai, nenoras rūgštaus ir saldaus maisto. Tai nėra keista, nes yra išsiaiškinta, kad savo pagrindinį taikinį, plaučius, koronavirusinė infekcija pažeidžia ne per patį audinį, o per kraujagysles. Natūralu, kad jos pažeidžiamos ne tik plaučiuose, bet ir kituose organuose, tame tarpe ir smegenyse, o žmogaus smegenys yra labai jautrios dėl kraujagyslių pažeidimų atsiradusiam deguonies stygiui, kuris ir įtakoja depresijos atsiradimą. Atsiradus postkovidiniams sutrikimams, yra labai efektyvūs bioakustinės korekcijos seansai.

Pastangos susilaukti vaikų šeimai atsiėjo sumą, tolygią butui Vilniuje: griebusis paskutinės vilties, moteris netikėtai pastojo

2021-04-10, 2 komentarai

Renata su vyru savo mažylius vadina vaikščiojančiais stebuklais. Pirmajam tuoj bus ketveri, antrajam – pusantrų metų. Moteriai jaunystėje net mintis nebuvo kilusi, kad ji galinti turėti problemų dėl vaisingumo, tačiau pastangos pastoti truko aštuonerius metus. Per juos būta daugybė nusivylimų, išbandyta daugybė medicininių ir nemedicininių priemonių, tačiau negelbėjo niekas. Ir tik tada, kai jai visiškai nusviro rankos, stebuklas, dėl kurio medikai tik gūžčioja pečiais, įvyko.

Pagalbinis apvaisinimas buvo nesėkmingas

Šiuo metu Renatai – 37-eri. Kai susituokė su vyru, jiems buvo vos po dvidešimt kelerius metus. Po dvejų metų pora pradėjo planuoti vaikelį. Kai per keletą mėnesių pastoti nepavyko, moteris kreipėsi į ginekologę. „Kadangi nuo jaunystės profilaktiškai tikrindavausi sveikatą, taip pat lankiausi ir pas ginekologę, man įtarė endometriozę. Tai moteriška liga, kai išvešėja gimdos audinys ir išplinta už gimdos ribų. Tačiau tuo metu nebuvo nei didelių skausmų, nei kitų nemalonių simptomų, todėl iki galo ir nesityriau. Tiesiog nesukau dėl to galvos, nors šeimos gydytoja kartą yra užsiminusi, kad dėl šio įtarimo patartų paskubėti su vaikų planavimu. Mat endometriozė gali sukelti problemų dėl vaisingumo. Tiesa, pati ginekologė ramino, kad keletas mėnesių dar nieko nereiškia, nuo pirmųjų bandymų normalu pastoti per metus. Mes abu labai mylime vaikus ir labai svajojome apie juos, todėl skausmas buvo didžiulis. Vis dėlto stengėmės jam nepasiduoti. Tačiau aš pagal rekomendacijas susiradau privatų ginekologą ir iš karto pradėjau tirtis. Lankiausi pas jį dvejus metus – po įvairių tyrimų jis man atliko laparoskopiją, kurios metu buvo nustatyta trečios stadijos endometriozė. Iš keturių stadijų trečia jau yra daug. Tuomet susiradau vaisingumo kliniką ir ketverius metus gydžiausi ten. Per tą laiką buvo atliktos šešios nesėkmingos inseminacijos (spermos įšvirkštimas tiesiai į gimdą) ir vienas pagalbinis apvaisinimas, kurio metu į gimdą įsodinti embrionai taip pat neprigijo. Atsimenu, buvau labai nusivylusi. Tuo metu atrodė, kad pagalbinis apvaisinimas turi suveikti šimtu procentų. Kai nepadėjo net ši procedūra, supratau, kad tikrai yra blogai“, – prisiminė pašnekovė. Griebėsi net vaisingumo akmens Moteris tikino, kad per tą laiką išbandžiusi daugybę įvairių priemonių, net pačių keisčiausių. Išbandydavo visas, apie kurias tik išgirsdavo. Dvejus metus lankėsi pas masažistę, kuri atlikdavo atpalaiduojamąjį apatinės nugaros dalies ir pilvo apačios masažą. Važinėjo pas Rygoje dirbančią imunologę, kuri atliko tyrimus dėl biologinio suderinamumo, t. y. aiškinosi, ar moters organizmas nenužudo spermatozoidų dar iki jų susitikimo su kiaušialąstėmis. Taip pat sėdėjo ant vaisingumo akmens, esančio netoli Druskininkų, bandė mylėtis 12-ą valandą dienos, nes išgirdo, kad tuomet didžiausia tikimybė pastoti, mylėjimosi metu kišo po sėdmenimis pagalvę ir pan. „Ko tik mes nedarėme. Dabar atrodo juokinga, bet tuomet viskas buvo rimta, nes viską stengiesi išbandyti, kad tik pasiektum tikslą. Gaudėme kiekvieną naują informaciją, žiūrėdavau visas laidas šia tema, skaitydavau visus straipsnius. Meldėmės. Žvakutes esame uždegę praktiškai visose bažnyčiose, kuriose tik buvome. Kiek išleidome pinigų, net baisu pagalvoti. Su vyru juokaujame, kad už tuos pinigus Vilniuje galėjome įsigyti butą, nes visos paslaugos, susijusius su vaisingumu, yra be galo brangios. Visur tekdavo kreiptis privačiai. Žinau porų, kurios netgi vykdavo vasarai į užsienį padirbėti, kad užsidirbtų pinigų pagalbiniam apvaisinimui. Sėdėjo ir ant vaisingumo akmens, bandė mylėtis 12-ą valandą dienos, mylėjimosi metu kišo po sėdmenimis pagalvę... Mes abu su vyru irgi labai daug dirbome. Viena vertus, reikėjo pinigų, kita vertus, darbas man padėdavo užsimiršti, negalvoti apie nesėkmingus bandymus pastoti. Mes abu labai mylime vaikus ir labai svajojome apie juos, todėl skausmas buvo didžiulis. Vis dėlto stengėmės jam nepasiduoti. Esu be galo dėkinga vyrui už palaikymą tuo metu. Be tikėjimo, kad viskas bus gerai, humoro jausmo ir vienas kito palaikymo būtų labai sunku ištverti tą vidinį skausmą. Mes iš tiesų naiviai tikėjome, kad kada nors viskas bus gerai. Nesėkmės prislėgdavo, bet išgyveni skausmą, keliesi ir eini pirmyn. Net kai reikėdavo mokėti didelis sumas už paslaugas, mes su vyru, stovėdami prie kasos, juokaudavome: susilauksime vaikų ir jie užaugę atidirbs šiuos pinigus. Bent žolę kieme pjauti duosime“, – pasakojo Renata. Kartą moteris per televiziją pasižiūrėjo laidą, kurioje kalbėjo gydytojas homeopatas. Jis tikino, kad po jo gydymo pastoja visos iki tol buvusios nevaisingos moterys. „Nors jis man pasirodė keistokas, aš neturėjau, ko prarasti, todėl nuėjau pas jį. Buvau nusiteikusi gan skeptiškai ir nieko per daug apie savo sveikatos būklę nepasakojau. Tačiau jis, nuskenavęs mano kūną savo aparatu, gana tiksliai pasakė dabartines mano sveikatos problemas, pavyzdžiui, kad man svaigsta galva, net įvairias smulkmenas paminėjo. Nusprendžiau tęsti vizitus. Kas mėnesį jis mane iš naujo tirdavo ir skirdavo homeopatinių žirniukų bei tinktūros. Sąžiningai laikiausi jo nurodymų, bet vis tiek nepastojau, nors jis kaskart sakydavo, kad situacija pagal tyrimus gerėja. Atsimenu, praėjus pusmečiui nuo šio gydymo jo kabinete iš nevilties, kad niekas nepadeda, tiesiog apsiverkiau. Tuo metu jau pradėjau galvoti, kad turbūt niekada nepastosiu. Paprastai aš nepasiduodu emocijoms, bet tuomet palūžau. Ir po mėnesio netikėtai pastojau! Tai tikrai buvo džiaugsmingas netikėtumas. Kai vėliau pasakojau šią istoriją ginekologei, pas kurią gimdžiau abu savo vaikus, ji taip pat buvo nustebusi ir sakė: „Homeopatija nelabai tikiu, bet stebuklų būna.“ Aš irgi nežinau, kaip man pavyko. Tiek metų vaikščiojau pas gydytojus, stropiai darydavau viską, ką jie sakydavo, man buvo atliktos dvi laparoskopijos ir viena histeroskopija. Ir nieko“, – teigė Renata. Pati moteris tuo metu planavo leisti kūnui metus laiko pailsėti nuo medicininių intervencijų ir hormoninio gydymo, kuris turi ne pačių maloniausių šalutinių poveikių, o tuomet dar kartą ryžtis pagalbiniam apvaisinimui. Todėl savo pastojimą ir sėkmingą gimdymą ji vadina stebuklu. Antras vaikas šeimoje taip pat buvo planuotas – šį kartą moteris pastojo per kelis mėnesius.

"Noriu paskatinti poras nebijoti išbandyti pačių įvairiausių variantų, niekada nenuleisti rankų, nes niekada negali žinoti, kas padės. Draugai sakydavo – atsipalaiduok, ir viskas bus gerai. Per tiek metų tikrai išmoksti atsipalaiduoti šimtus kartų, bet reikia kažko daugiau. Kažkam gal padės pagalbinis apvaisinimas, kažkam užteks inseminacijos, o kažkam gal reikia kitokių pagalbos organizmui būdų“, – įsitikinusi Renata.

Nevaisingumo statistika ir priežastys

Homeopatas Antanas Januškevičius teigė, kad nevaisingumą gydo jau 12 metų ir stebi atvejus, kaip poros sėkmingai susilaukia atžalų natūraliu būdu. „Kai nėra anatominių kliūčių pastoti, dažniausiai pagalbinis apvaisinimas padėti negali, nes nevaisingumas gali atsirasti dėl užteršto organizmo – kartu su maistu, vandeniu, oru į žmogaus organizmą patenka daug kenksmingų medžiagų, šlakai bei toksinai per kraują ir limfą išnešiojami po visą organizmą ir jį nuodija. Jeigu tokių medžiagų susikaupia pernelyg daug, gali atsirasti problemų dėl vaisingumo. Be to, atsiranda ir kitos problemos: sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, pradeda varginti dažni vidurių užkietėjimai bei pilvo pūtimai, trinka kraujotaka (pradeda šalti galūnės), slinkti, lūžinėti ir sausėti plaukai, atsiranda nuovargis ir silpnumas, pradeda blogėti atmintis ir trikti miegas, atsiranda dirglumas bei nuotaikų kaita. Netradicinės medicinos žinovai homeopatiją ir akupunktūrą vadina „organizmo šluotomis“, kurios priverčia, kad pats organizmas save išvalytų nuo toksinių medžiagų. Nors Renata aštuonis metus negalėjo pastoti, pritaikius jai kompleksinį organizmo valymą, organizmas išsivalė ir ji sėkmingai pastojo“, – tikino pašnekovas. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, moterų nevaisingumas užima penktą vietą tarp rimčiausių visuotinių negalių. Lietuvoje ir visame pasaulyje su vaisingumo sutrikimais susiduria nuo 8 iki 15 proc. porų, o iš viso nuo to kenčia daugiau kaip 186 mln. žmonių. Tarptautinės statistikos duomenimis, moterų sveikatos problemos lemia 20–35 proc., vyrų – 20–30 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. nevaisingumo atvejų ir apie 10–20 proc. atvejų lieka neaiškios kilmės. Kaip pagrindinės moterų vaisingumo sutrikimų priežastys yra įvardijami ovuliacijos sutrikimai (25 proc.), endometriozė (15 proc.) ir sąaugos pilvo ertmėje (12 proc.) (1 pav.). Tuo tarpu pagrindinėmis vyrų nevaisingumo priežastimis laikomas neaiškios kilmės nevaisingumas (34 proc.), varikocelė (17 proc.) ir hipogonadizmas (10 proc.)

Be to, kai kurie veiksniai, nors ir sudaro daug mažesnę nevaisingumo priežasčių dalį, dėl jų sudėtingumo, trūkstamų efektyvių, visuotinai prieinamų ir priimtinų diagnostikos bei gydymo metodų yra priskiriami vieniems rimčiausių vaisingumo sutrikimų – tai įgimtos lytinių organų vystymosi patologijos, lytinių ląstelių (kiaušialąsčių ir spermatozoidų) kiekybiniai ir kokybiniai defektai, genetinės pažaidos. Pasak Vilniaus universiteto doktorantės Ramintos Baušytės, nors vaisingumo sutrikimų gydymas yra itin pažengęs, manoma, kad net 35–40 proc. visų porų lieka bevaikės, net jei būna išbandžiusios visus galimus pagalbinio apvaisinimo metodus. Nuolatiniai bandymai įminti nesėkmingų atvejų mįsles viso pasaulio mokslininkus paskatino padaryti išvadą, kad pagrindinės priežastys yra tokios: nepakankamos žinios apie lytinių ląstelių ir embrionų įvertinimo kiekybinius ir kokybinius kriterijus, supratimo apie endometriumo receptyvumą (gimdos gleivinės pasiruošimą priimti embrioną) ir implantaciją stoka, atitinkamų technologinių ir medikamentinių sprendimų trūkumai.

Straipsnio šaltinis:

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/pastangos-susilaukti-vaiku-seimai-atsiejo-suma-tolygia-butui-vilniuje-griebusis-paskutines-vilties-moteris-netiketai-pastojo-1028-1472376

Kaip išgyventi nevaisingumą?

2021-03-14, Komentarų nėra

Statistika byloja, jog kas šešta pora susiduria su nevaisingumu, t. y. turėdama reguliarius lytinius santykius, per metus laiko nepastoja. Pradžioje, kai vaikelis planuojamas, būna daug vilties, ateities planų, vaizdinių, kaip pranešiu šią džiugią žinią vyrui, kaip pasidalysime naujiena su tėvais, draugais ir t. t. Apima džiugus nerimas – o kas, jei imsime ir pastosime dabar? Tačiau mėnesiams slenkant, svajonės ir viltys pakeičiamos dvejonėmis, nerimu, baime, vizitais pas gydytojus ir kaskart sudūžtančia viltimi, moters ciklui prasidėjus iš naujo. Apie šią problemą - intervju su profesore Natalija Kononova.
Sakykite, kaip nevaisingumas paliečia žmogų?

Dažniausiai labai skaudžiai ir giliai. Kai esame jauni, neretai įsivaizduojame, koks bus mūsų gyvenimas, t. y. turime planą, kuris priklauso nuo mūsų. Susidūrimas su nevaisingumu žmogui ir porai gali būti vienas pirmųjų patyrimų, jog gyvenimas gali būti kitoks, pasisukti neplanuota linkme. Planas gali subyrėti – ir kas tada? Dažnai tai būna sukrėtimas, verčiantis iš naujo apmąstyti savo gyvenimą. Neretai žmonės išgyvena visas gedėjimo fazes nuo neigimo, pykčio, derybų, depresijos iki susitaikymo, priėmimo.

Moteriai nevaisingumas sujudina moteriškumo supratimą – kokia aš moteris, jei negaliu išnešioti gyvybės? Vyrų psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų. Porai tai būna iššūkis – ar mes liksime kartu, jei nebus vaikelio? Dažnai šių porų laukia nelengvi sunkumai socialinėse situacijose: su artimaisiais, kurie klausinėja, kada gi pagausės jų šeima, tarp draugų, kurie pastoja ir pagimdo vaikelius. Nevaisingumo paliestos poros neretai jaučiasi „iškritusios iš konteksto“, kitokios, mažiau vertingos. Ieškodamos pagalbos, besigydydamos patiria labai daug jausmų. Ypač jei tai yra ilga, daug resursų kainuojanti kelionė.

Nevaisingumo gydymas reikalauja aibės tyrimų, neretai reikia vartoti nemažai medikamentų, keisti mitybą, gyvenimo būdą – tai reikalauja didelių pastangų, žinių, finansinių išteklių, nusiteikimo ir valios, o įpročių keitimas kelia įtampą. Tarsi patenkame į užburtą ratą, kai stresas gali padaryti įtaką nevaisingumui, o pats nevaisingumas irgi kelia stresą. Kaip išeiti iš tokio rato? Kaip valdyti savo jausmus ir nuotaikas?

Taip, iš tiesų poros ar moterys ateina konsultuotis dėl įtampos, galinčios paveikti pastojimą, tačiau jos sunku atsikratyti. Neretai poreikis turėti vaikelį pasiglemžia visą gyvenimą. Tai tampa svajone, lūkesčiu, kad pastojus ir susilaukus gyvenimas pasikeis – atsiras gyvenimo prasmė, daugiau džiaugsmo, juoko namie; tai suartins porą, suteiks jėgų daryti sprendimus arba tiesiog bus kažkas naujo, nes gyvenimas „dabar“ atrodo įstrigęs. Vaikelis tampa vieninteliu gyvenimo išsigelbėjimu, o sunkumas jo susilaukti – esminė gyvenimo tragedija.

Iš tiesų ir nevaisingumas yra didelė problema, ir vaikelio atėjimas pakeičia gyvenimą, bet ne visiškai taip, kaip gražioje fantazijoje „ilgai ir laimingai“. Tikrovėje vaikas negali įprasminti mūsų gyvenimo (arba jis negalės gyventi savo gyvenimo, o taip irgi dažnai nutinka), negali užpildyti mūsų kasdienybės, nes vaikai užauga ir iškeliauja gyventi savo gyvenimo, ir tuomet vėl kyla klausimas: „Kam aš gyvenu?“ Statistika rodo, jog tik apie 19 proc. porų, susilaukusios vaikelio, savo santykius įvardija kaip pagerėjusius, nes vaikas – didelis iššūkis ir poros išbandymas. Išryškėja žmonių skirtumai, pasimato, kiek galime konfliktuoti, susitarti, paaukoti savo poreikių ir norų. Dėl to nevaisingumo terapijoje kartu kyla gilių egzistencinių klausimų: kokia mano gyvenimo prasmė? Kur ieškoti pilnatvės jausmo? Kaip pakeisti savo gyvenimą, kad jis būtų labiau mano? Kas gyvenime mane išpildo, papildo, prisotina? Pavyzdžiui, viena pora teigė, jog nevaisingumas jai tapo didžiausia dovana, per kurią iš tiesų atrado ryšį su Dievu. Įprasminant tai, kas vyksta mūsų gyvenime, tai tampa nebe problema, o gyvenimo pamoka, iššūkiu, dovana, galinčia atnešti netikėtų atradimų.

Taigi, grįžtant prie klausimo, manyčiau, kad svarbu savo jausmus ir emocijas ne valdyti, o suprasti. Be to, „atkasant“ vis gilesnius sluoksnius, vaizdas prasiplečia, gyvenimas nebebūna „užkabintas“ ant vieno „kabliuko“, nebėra tik vieno takelio. Atsiranda jausmas, kad gyvenimą verta gyventi, o pora gali kurti meilės ryšius ir be vaiko. Nors tai ir lieka svarbiu momentu, nebėra vienintelė sąlyga nugyventi turiningą, prasmingą gyvenimą.

Kaip manote, ar psichologinės problemos gali būti nevaisingumo priežastis? Kokios jos? Kaip jas spręsti?

Mes esame kūnas ir siela viename. Nors ši mintis labai dažnai skamba viešojoje erdvėje, tačiau ne visada ją lengva įsisąmoninti ir suprasti. Tai, kas vyksta mūsų psichikoje, veikia mūsų kūną, ir tai, kas vyksta kūne, veikia psichiką. Mokslas dar negali aiškiai išskirti, kokios gali būti psichologinės nevaisingumo priežastys. Antra vertus, didelė dalis nevaisingų porų neranda fizinės priežasties, be to, istorijos ir pavyzdžiai rodo, kaip žmonės, pakeitę savo gyvenimo būdą, po daugelio nevaisingumo metų susilaukia mažylio, vadinasi, nevaisingumas susijęs ne tik su mūsų kūnais. Kadangi pastojimas yra labai gilus kūniškas ir dvasinis moters patyrimas, neretai buvusi trauma (pvz., seksualinio išnaudojimo) gali „užblokuoti“ ją priimti gyvybę, nes jos santykis su savo kūnu yra sutrikęs. Ji negali atsiduoti, nes tai primintų jai buvusią traumą. Moters santykis su moteriškumu, su savo kūniškumu apskritai gali būti priežastis. Jei moteris išmoko savo kūną priimti kaip darbinį arklį, kaip kažką, ką reikia modeliuoti, formuoti, jai sunkiau pajausti save. Turbūt priimti gyvybę tokiu atveju irgi gali būti sunkiau. Bendra įtampa, stresas taip pat gali tapti nevaisingumo priežastimi.

Nesaugumas ir problemos poros santykiuose taip pat gali būti viena iš jo priežasčių. Kartais moteris negali susilaukti vaikelio, kol neišteka. Esu sutikusi šeimą, kuri bandė susilaukti vaiko nesusituokus, ir abiem tokie santykiai buvo priimtinas sprendimas, bet susituokusi ir galiausiai pastojusi moteris išdrįso sau ir savo vyrui pasakyti, kad giliai viduje ji nesijautė saugiai partnerystėje, kad ir kaip tai skamba senamadiškai. Dėl to saugumas, atvirumas vienas kitam – labai svarbūs momentai kalbant nevaisingumo tema.

Kaip neprarasti ryšio poroje ir auginti dviejų bendrystę šeimoje, kai suvoki, kad šeima galbūt bus kitokia nei svajota iki šiol?

Jei situacija porą suvienija, jei ji jaučia, kad šioje kelionėje keliauja kartu, gali išsišnekėti, pasipasakoti savo jausmus, baimes, lūkesčius, tada iškilę sunkumai gali labai suartinti. Tačiau neretai atėjusi į terapiją moteris sako: „Viskas mūsų santykiuose gerai, mes pasikalbame.“ O po kelių susitikimų, iškilus tikriesiems jausmams, paaiškėja, kad „pasikalbėjimas“ būdavo paviršutiniškas. Atsiverti giliau reikia drąsos ir ryžto. Poros bijo kalbėtis, nes nevaisingumas – skaudi tema, atverianti vidines žaizdas, kelianti klausimų.

Svarbu kalbėtis, išdrįsti apsinuoginti vienam prieš kitą ir keliauti šią kelionę drauge, ieškoti kartu, nekaltinti vienam kito. Gali padėti tokie klausimai: kas mus sieja? Kada mes jaučiamės arčiausiai vienas kito? Kur mes gyvenime norime judėti kaip pora? Kas mums abiem svarbu? Kaip mes galime sukurti erdvę giliam atsivėrimui?

Santykiuose svarbu gyvybė, energija: kartu žaisti, šėlti, šokti, dainuoti, skaityti, kurti, dalytis idėjomis, keliauti, atrasti, pažinti, patirti, stebinti, dovanoti, mėgautis, verkti, klysti ir atsiprašyti, liesti, tikėti…

Taip pat labai svarbu ir bioakustinės korekcijos procedūros.

Nevaisingumas nėra nuosprendis

2021-03-14, 2 komentarai

Statistikos duomenimis, Lietuvoje viena iš šešių porų susiduria su sunkumais susilaukti kūdikio. Gydytojų teigimu, nevaisingumas yra liga, tad kaip ir bet kurią kitą ligą jį reikia gydyti. Apie nevaisingumo priežastis, metodus ir rezultatus šnekamės su gydytoju homeopatu Antanu Januškevičiumi.

- Kada pora, nesėkmingai bandanti susilaukti vaikų, turėtų sunerimti ir kreiptis į gydytojus?

Moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, paprastai natūraliai pastoti turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reiktų kreiptis į gydytoją. Gydytojo konsultacija taip pat būtina, jei moters mėnesinės yra nereguliarios ir (arba) labai skausmingos, taip pat jei prieš tai yra patyrusi keletą persileidimų arba jai žinomos ankstesnės persirgtos ligos (pvz. endometriozė, vėžys ir pan.). Vyrui į specialistą patariama kreiptis tuomet, jei jis patiria seksualinių, prostatos problemų, kankina lytinių organų skausmai, jam žinomos ankstesnės persirgtos ligos.

- Kokios porų nevaisingumo priežastys?

Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys: ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos.

Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys: nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.).

Noriu pabrėžti, kad ne tik organizmo sutrikimai ar ligos įtakoja nevaisingumą. Tam didelės įtakos turi amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (anstvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas.

- Kaip tiriamas ir gydomas nevaisingumas?

Iš pradžių nevaisinga pora turi kreiptis pas klasikinės medicinos vaisingumo specialistus, kurie bando išsiaiškinti poros sveikatos problemas, surinkti ligos istoriją. Moteriai atliekama ginekologinė echoskopija ir apžiūra, taip pat skiriami hormonų tyrimai. Vyrui atliekamas sėklos tyrimas. Pagal surinktą informaciją skiriamas efektyviausias poros gydymo metodas. Moteriai gali būti skiriama kiaušidžių ovuliacijos stimuliacija vaistais, jei reikia, histeroskopinė arba laparoskopinė operacija. Šios operacijos daromos tiek diagnostiniais, tiek gydymo tikslais. Vyrui gali būti patariama keisti gyvenimo būdą, naudoti vaistus, kad pagerėtų spermos kokybė. Taigi poros turėtų nesigąsdinti ir kreiptis į gydytojus kuo anksčiau, nes daliai nevaisingų šeimų užtenka minimalios pagalbos.

Tais atvejais, kai minėti gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali, tada reikia kreiptis į gydytojus homeopatus, kurie specialiais aparatais nustato silpnąsias vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime.

- Dalį porų homeopatinis gydymas neramina, nes ne visi gydytojai šį metodą pripažįsta. Ką atsakytumėte tokioms poroms?

Nevaisingos poros vis dažniau kreipiasi į gydytojus homeopatus. Tai įtakoja ne tik nevaisingų porų skaičiaus augimas, bet ir pačių pacientų sąmoningumas – jie drąsiau ir dažniau ateina ieškoti pagalbos, nei, tarkim, prieš dešimt ar dvidešimt metu, kuomet homeopatija buvo prilyginama šarlatanizmui. Taigi šiuo metu homeopatija - jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose.

Beje, noriu išsklaidyti gyvuojantį mitą, kad homeopatija - tai nuodai, turintys neigiamą poveikį žmonėms, nes homeopatinių vaistų dozės yra per mažos, kad sukelti žalingą poveikį sveikatai.

- Kitas poras gąsdinantis dalykas – aukšta homeopatinio gydymo kaina. Juk ne visoms poroms užtenka vienos konsultacijos. Koks būtų Jūsų patarimas ir padrąsinimas?

Nors gydytojų homeopatų konsultacijos nėra pigios, vis dėlto jos yra ženkliai pigesnės už dirbtinio apvaisinimo procedūras, kurios, skirtingai nei homeopatinis gydymas, retai būna sėkmingos, bei gali padėti tik tada, kai klasikinės medicinos specialistams pasiseka nustatyti nevaisingumo priežastį.

- Kur kreiptis, jei pora negali susilaukti vaikų, ir klasikinė medicina padėti negali?

Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme.

- Kokie homeopatinio gydymo sėkmės rezultatai ir nuo ko jie priklauso?

Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų. Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik gydytojų homeopatų pastangos, bet ir pacientų kantrybė šiuo atveju yra labai svarbu.

Sakykite, kaip nevaisingumas paliečia žmogų?

Susikurkite interneto svetainę arba internetinę parduotuvę su „Mozello“.