Po 8 metų sėkmingai pastojusi Aistė – apie tai, ką patyrė: „Tai tarsi apsėdimas“
2021 m. lapkričio 24 d. 21:52,
3 komentarai
JAV gyvenanti šeima, sėkmingai susilaukusi pirmos dukrytės, po dvejų metų ryžosi antram vaikui. Tačiau, kad po Aistės širdimi suspurdėtų nauja gyvybė, teko praeiti aštuonerius metus trukusį išbandymų kelią. Moteris atvirai pasakoja, ką per tuos metus patyrė ne tik ji, bet ir jos vyras bei dukrytė. Pagalbinį apvaisinimą bandė 6 kartus Pirmos dukrytės, kaip pasakojo Aistė, ji susilaukė labai lengvai – pastojo praėjus vos keliems mėnesiams po santuokos. Tuo metu moteriai buvo 28-eri. „Kai dukrytei buvo dveji, nusprendėme, kad norime dar vaikų. Pradėjome bandyti, tačiau metai bėgo, o rezultato nebuvo. Lankėmės pas įvairiausius gydytojus, tyrėmės. Paaiškėjo, kad problema – vyro sperma. Iš karto mums pasiūlė pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, tačiau mes atsisakėme ir susiradome kitą gydytoją, kuris parinko kitokį pagalbinio apvaisinimo metodą – sušvirkšti vyro spermą man į gimdą. Šią procedūrą kas mėnesį pakartojome tris kartus. Du pirmuosius gėriau vaisingumą skatinančius hormonus, nors man jokių problemų, trukdančių pastoti, nebuvo rasta. Hormonai sukėlė daug pašalinių poveikių ir labai sujaukė mano emocinę būseną, todėl paskutinę procedūrą darėme be jų. Pirmą kartą turi labai daug vilties, kad pavyks, todėl sakai sau – darysiu tai tik vieną kartą, daugiau niekada. Kai nepavyksta, nusprendi bandyti dar kartą. Nepavykus guodi save, kad trečias kartas nemeluos. Po trečio karto patiri didžiulį nusivylimą ir nusprendi procedūros daugiau nebekartoti. Tačiau po kurio laiko ir vėl pradedi apie tai galvoti. Taip ir mes po pusmečio sugrįžome dar trims kartams. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Panirau į tokią gilią depresiją, kad mėnesį tiesiog gulėdavau negalėdama pasikelti iš lovos. Supratau, kad buvau iškėlusi per didelius lūkesčius, dėl kurių jausdavau nepakeliamą įtampą. Atsimenu, buvau darbe, tą dieną man turėjo prasidėti mėnesinės ir aš, sulaikiusi kvapą, laukiau, ar jos bus. Išėjau papietauti ir jos prasidėjo. Tuomet paskambinau savo vyrui, kad praneščiau žinią, tačiau negalėjau net žodžio ištarti – buvo tiek daug emocijų. Todėl abu su vyru nusprendėme, kad daugiau negalime taip savęs kankinti“, – atviravo pašnekovė. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Kadangi sutuoktiniams buvo nepriimtina gimdyti iš mėgintuvėlio, o kitos tradicinės medicinos galimybės buvo išsemtos, jie nusprendė atsigręžti į natūralios medicinos metodus. Ko tik jie neišbandė – taikė įvairius organizmo valymo būdus, dietas, gėrė įvairiausius vitaminus, tačiau niekas nepadėjo. Noras toks stiprus, kad argumentai neveikia Aistė neslepia, kad šie metai labai paveikė ir jos emocinę būseną, ir tarpusavio santykius su vyru. „Jeigu ne mūsų dukra, nežinau, ar būtume sugebėję išsaugoti santuoką, nes įtampa buvo begalinė. Tas noras pastoti ilgainiui taip išdidėja, kad tampa nenormalus. Taip norisi, kad nieko daugiau nematai. Tai tarsi apsėdimas. Sakai sau, kad daugybė žmonių gyvena be vaikų, o aš net ir neturiu, kuo skųstis, mes turime nuostabią dukrytę. Bet noras turėti dar vieną vaiką toks stiprus, kad neveikia jokie argumentai. Ir net kai tau atrodo, kad jau priimi situaciją tokią, kokia yra, iš tiesų tu niekada jos nepriėmi. Užtenka sužinoti, kad kaimynė pastojo trečią kartą, ir vėl sukyla visos emocijos. Grįžti namo ir sakai vyrui – bandome dar kartą. Tas sekinantis laukimas kiekvieną mėnesį – gal šį kartą pavyks, ir baisus nusivylimas, kai prasideda mėnesinės. Jeigu bent dieną jos vėluoja, įtampa šokteli dar labiau. Tai tikrai nenormalu, bet nieko negali su savimi padaryti. Ir net nelabai turi, kam pasipasakoti. Aš nesidalinau savo skausmu net su draugėmis, nes vis dar yra kažkokia stigma – žmonėms gėda prisipažinti, kad turi problemų su vaisingumu. Atrodo, kad visiems kitiems sekasi lengvai, tik tu turi problemų. Ir tik vėliau sužinai, kad ne viena dukrytės draugė gimusi mėgintuvėlyje“, – savo išgyvenimais dalinosi Aistė. Pasak jos, ne mažiau sunku buvo ir jos vyrui, kuriam sužinoti, kad dėl jo problemų mes negalime susilaukti vaiko, yra dar baisiau: „Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Jautėsi labai kaltas, kad negali manęs padaryti laimingos. Man sunku būdavo girdėti jo atsiprašinėjimus. Vis jam kartodavau, kad šioje situacijoje mes esame abu turime problemų, kita vertus, prašydavau pabandyti dar kartą. Tai tikras išbandymas santykiams. Jis man netgi siūlė pasinaudoti spermos banku, bet aš buvau nusprendusi, kad vaikas genetiškai turi būti arba mūsų abiejų, arba nė vieno.“ Kita vertus, moteris supranta, kad vyras būtų lengviau susitaikęs su situacija, tačiau jai pačiai susitaikyti buvo sunku. Kai vaikystėje jos klausdavo, kuo norėtų būti užaugusi, visada atsakydavo – mama. Aistė labai myli vaikus ir kažkada norėjusi jų net septynių. Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Šeimos situacija neišvengiamai palietė ir joje augančią dešimtmetę mergaitę. Mama prisimena, kad maždaug nuo ketverių dukrytė kiekvieną vakarą melsdavosi, Dievo prašydama broliuko arba sesutės. Per kiekvieną gimtadienį, užpūsdama žvakutes, turėdavo tik šį vieną norą. „Viena vertus, mes šeimoje visada labai atvirai kalbėdavome šia tema, kita vertus, visi jos amžiaus vaikai jau turėjo broliukus ar sesutes. Maždaug prieš porą metų kartą ji sugrįžo iš mokyklos ir sako: „Mama, aš vienintelė klasėje, kuri neturi broliuko ar sesutės. Man visi draugai sako, kad ir geriau neturėti, bet aš vis tiek noriu“. Tuomet skaniai pasijuokėme“, – sakė pašnekovė. Manė, kad prasidėjo menopauzė JAV gyvenanti šeima bandymams susilaukti antro vaiko išleido apie 40 tūkst. dolerių ir galiausiai nusprendė, kad likusi vienintelė išeitis – įsivaikinimas. Jie pradėjo įsivaikinimo procedūrą iš Lietuvos, tačiau dėl daugybės biurokratinių formalumų ir pandemijos procesas užtruko apie dvejus metus ir kainavo dar ne vieną tūkstantį. „Pirmiausia tave turi patvirtinti kaip potencialų įtėvį šalyje, kurioje gyveni: buvo tikrinami mūsų namai, netgi kalbama su mūsų dukryte, jos klausinėjant, kokie mes tėvai, praėjome specialius kursus. Ir visa tai yra mokama. Kai šiuos popierius susitvarkėme, tuomet prasidėjo reikalai Lietuvoje, kol pernai pasiekėme stadiją, kai jau laukėme, kada mums pasiūlys vaiką. Ypatingų pageidavimų vaikui negalėjome kelti, kadangi pirmenybė įsivaikinant teikiama Lietuvos gyventojams“, – pasakojo moteris. Tuo metu šeima viešėjo Lietuvoje ir Aistė nusprendė patyrinėti vaisingumo gydymo galimybes tėvynėje. Taip ji susirado su vaisingumo tema dirbantį homeopatą. „Nusprendėme, kad jei ir nepadės pastoti, pagerins bendrą mūsų organizmo būklę ir tikrai nepakenks. Mano vyras skeptiškai vertino šią galimybę, bet kadangi esame tiek visko perėję, sutiko. Gydytojas ištyrė mus savo aparatu ir skyrė homeopatinių tablečių. Vyrui buvo įvardintos kraujotakos problemos, kurių jis tikrai turi, bet mums atrodė, kad jos niekuo nesusijusios su vaisingumu. Man sakė, kad nusilpusi skydliaukė, nors kraujo tyrimai niekada nerodė patologijos. Praėjus porai mėnesių man suvėlavo mėnesinės. Pagalvojau, kad prasidėjo ankstyva menopauzė, net minties nebuvo pasidaryti nėštumo testą. Po pusantro mėnesio sakau vyrui: „Keistai jaučiuosi. Arba aš laukiuosi, arba man kažkas negerai.“ Vyras iš karto patarė užsirašyti pas gydytoją, nes, esą, tikrai kažkas negerai. Apie nėštumą jis taip pat nepagalvojo – po tiek metų jau buvome praradę viltį. Galiausiai pasidariau nėštumo testą ir labai nustebau, kad jis buvo teigiamas“, – dėstė pašnekovė. Pastojo po vizito pas homeopatą Sutapimas ar iš tiesų padėjo vizitas pas homeopatą – nežinia, tačiau faktas, kad šiandien Aistė skaičiuoja jau septintą nėštumo mėnesį. Jos savijauta puiki, nėra jokių komplikacijų, viskas vyksta pagal planą. „Esu visko patyrusi – ir depresijos, ir nerimo, ir panikos priepuolių, o dabar gyvenu tikroje euforijoje. Man nereikia priminti, koks svarbus gyvenime dėkingumas. Atsibudusi kiekvieną rytą iš visos širdies dėkoju už tai, ką turiu. Mes visi jaučiamės palaiminti. Mūsų dukrytei per tuos metus buvo prisikaupę tiek emocijų, kad sužinojusi, jog laukiamės, ji pusvalandį verkė iš laimės. O dabar nebežino, kokį norą sugalvoti per gimtadienį. Suprantu, kad vyresni vaikai visada pavydi, nesvarbu, kiek vaikų šeimoje ir kokio jie amžiaus. Jau dabar kartais ji baiminasi, kad taps ne tokia reikalinga. Bet mes su ja esame labai artimos ir labai daug kalbamės. Tikinu, kad ji visada bus mums labai svarbi, nors pirmi keli mėnesiai tikriausiai bus sunkesni, nes kūdikiui labai reikės mamytės. Kaip bus iš tiesų – nežinome, bet tikiuosi, kad ji niekada nepasijaus nereikalinga ar nemylima“, – tikino pašnekovė.
A.Januškevičius: nevaisingumas nėra nuosprendis
Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius teigia, kad moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, natūraliai pastoti paprastai turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reikėtų kreiptis į gydytoją. Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos. Moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą, natūraliai pastoti turėtų per vienerius metus. Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys – nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.). Vaisingumui didelės įtakos turi ir amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (antsvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas. Pasak jo, į gydytojus homeopatus verta kreiptis, jeigu tradicinės medicinos gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali. Jie specialiais aparatais nustato silpnąsias organizmo vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime. „Šiuo metu homeopatija jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose. Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme. Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų. Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik gydytojų homeopatų pastangos, bet ir pacientų kantrybė šiuo atveju yra labai svarbi”, – teigė nevaisingas poras homeopatijos metodais gydantis specialistas.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/po-8-metu-sekmingai-pastojusi-aiste-apie-tai-ka-patyre-tai-tarsi-apsedimas-1028-1600578?copied
3 komentarai - Po 8 metų sėkmingai pastojusi Aistė – apie tai, ką patyrė: „Tai tarsi apsėdimas“
Raimonda Valinskaitė - 2023 m. gegužės 24 d. 10:04
Gydytoją Antaną Januškevičių suradau Rugilės Stakišaitės dėka, ačiū jai labai. Šis gydytojas - kokių reta! Tai - nuostabus žmogus, turintis didelę patirtį ir kompetenciją, pas kurį lankausi jau ne pirmus metus, tiek prieš pastojant, tiek nėštumo metu. Nekeisčiau jo į nieką kitą! Visada viskuo pasidomės, paklaus, patars ir paaiškins. Važinėju pas jį iš Kanados, nes labai atitinka mano poreikius. Priėmimas būna šiltas ir jaukus. Teko eiti pas šį gydytoją po to, kai likau nepatenkinta Kanadoje ir Santariškėse teiktomis paslaugomis, kur ne kartą teko lankytis dėl nevaisingumo, ir kur per ilgą laiką taip ir nesugebėta nustatyti tikrosios nepastojimo priežasties (tiesiog, vienbalsiai prieita išvados, kad su vyru vienas kitam nederam, ir reikia kitų partnerių eit ieškot), o pas gydytoją Antaną Januškevičių nuėjus, jis per trumpą laiką biorezonansinės diagnostikos aparatu nustatė nevaisingumą sukėlusią priežastį, skyrė atitinkamą efektyvų gydymą. Po Kanados ir Santariškių gydytojo Antano Januškevičiaus klinika - tikra atgaiva. Nors klinika nedidelė, neatrodo super moderniai ir vieta nėra pati patogiausia, bet svarbiausias dalykas yra gydytojo profesionalumas. Gydytojas Antanas Januškevičius reabilitavo mano pasitikėjimą nevaisingumo specialistais. Smagu, kad kai jis turi net ir pačią mažiausią abejonę, nedelsdamas konsultuojasi su savo profesūra. Tai suteikia ramybės, kad su tavo sveikata nėra žaidžiama va bank. Tik, deja, susisiekti su gydytoju - sudėtinga. Jo administratorės paliepia - bandykit skambinti, gydytojas užimtas. Bet kaip žinoti, kada jis bus laisvas? Ir taip visa diena budi prie telefono.
Ugnė Vaizgirdaitė - 2023 m. gegužės 24 d. 17:49
Apie gydytoją Antaną Januškevičių sužinojau iš Rugilės Stakišaitės, ir įveikiau nevaisingumą šio gydytojo dėka. Man tik 34 metai, tačiau pagal mano šeimos istoriją galima būtų sukurti kelių serijų dramą.
Šeimyninio gyvenimo pradžia
Mano su vyru istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio. Pamačiusi būsimą vyrą pirmą kartą gyvenime, supratau, jog tai gyvenimo dovana, ir po 2 savaičių nusprendžiau gyventi su juo kartu. Būdama 19 metų jau tapau žavios mergytės mama. Kai dukrelei sukako 2 metai, vėl pradėjau lauktis, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu. Supratau, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjausi, pastoti nebepavyko. Čia ir prasidėjo tikroji drama.
Dveji metai gana ramūs
Pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, jaučiausi gana ramiai. Trečiaisiais - domėjausi, skaičiau, kad jau reikėtų eiti tikrintis, tačiau laukiau, nes tikėjausi, jog išeis pastoti vis dėlto savaime. Tikriausia reikia subręsti psichologiškai pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai - man nepavyksta pastoti. O iki tol dar tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai išdrįsau padaryti po daugiau nei 3 nevaisingų metų.
Ginekologė atliko pagrindinius tyrimus, nieko blogo nerado. Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą gydytoja pasakė - tikriausiai tai ir bus problema, kai jums pravalys kiaušintakius, pagimdysite dar 8. Tyrimas parodė, kad mano kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Laukimo ir vilties kupini prabėgo dar keleri metai.
Vyras stoja į kovą
Gavusi gerus tyrimų atsakymus ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą. Ši misija - tyrimams įkalbėti vyrą - matyt, viena sunkiausių. Tam ruošiausi beveik metus. Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra.
Tie bėgantys metai man buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Pajutau, kad nenoriu būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Nenorėjau, kad aplinkinius glumintų mano nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu mūsų šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių. Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo - jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugiausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne - skausmas toks pats.
Vis dėlto pagaliau ryžausi atsargiai pasikalbėti su vyru. Jis be kalbų sutiko. Žinojau, kad galima spermą tyrimams atvežti iš namų.
Norėdama palengvinti vyro užduotį, taip ir padariau. Nenorėjau, kad vyras eitų pats į kliniką, kad į jį kažkas žvalgytųsi, apkalbėtų…
Spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Tolesni tyrimai ir pirmosios inseminacijos.
Toliau tęsėsi tyrimai, kurie taip nieko aiškaus ir neparodė. Buvo spėliojama - gal priežastis hormoninė? Buvo skirtas gydymas hormoniniais vaistais, stimuliuojamos kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus buvo lyg nuolatinis darbas.
Ginekologė pasiūlė kreiptis į vaisingumo specialistus. Vėl visą savo istoriją turėjau išpasakoti kaip bažnyčioje… Tik bažnyčioje niekas, išskyrus kunigą, tavęs negirdi, o gydytojo kabinete, rodos, ir prietaisai klausosi. Vaisingumo gydytoja vėl paskyrė daugybę tyrimų ir rekomendavo pabandyti atlikti inseminaciją. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako.
Ginekologai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną su vyro s****a indelyje atvažiuodavau į kliniką, kur būdavo atliekama ši procedūra. Viena po kitos (su maždaug 6 mėnesių pertraukomis) buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 500 eurų, plius echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų.
Turėjau tikslą, jo siekiau, todėl visos tos procedūros, vaistai, vizitai pas gydytojus manęs visiškai nevargino. Išmokau negirdėti ir nematyti to, kas man atrodė estetiškai nesuderinama su naujos gyvybės pradėjimu.
Fiziškai jaučiausi stipri, energinga. Tačiau psichologiškai mane labai palauždavo ir alino vis tas pats -neigiamas - rezultatas. Jaučiau kaltę dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Po kelių nesėkmingų bandymų nutariau save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei. Kai atlikdavo procedūrą, sakydavau sau - tikrai nepasiseks. Galvodavau - jei manysiu, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, vadinasi, man bus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks - tada bus daugiau džiaugsmo mums abiems. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus turėjo būti mano vyras, sugebėjęs visas ašaras, nusivylimus, abejones kaskart paversti dar vienu atskaitos tašku ilgame kelyje į tikslą. Už tą stiprybę jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą.
Pertrauka
Metai bėgo. Įsigijome naują butą, paskendome įsikūrimo rūpesčiuose, tad kuriam laikui savo tikslą atidėjome. Juolab kad apie sudėtingą šeimos siekimą pastoti niekas nežinojo, net dukra. Kai vyras leisdavo vaistus, dukrai buvo sakoma, kad mama peršalo ar jai skauda pilvą. Esu labai plepi, bendraujanti, tačiau apie mūsų žygius nežinojo nei mama, nei anyta, nei teta, kuri dirba su nėščiosiomis, nei artimiausios draugės. O kartais taip norėdavosi tiesiog moteriškai išsiplepėti, nes ne visas smulkmenas paprasta pasakoti vyrui. Dabar neįsivaizduoju, kaip sugebėjau išlaikyti viską savyje, neprasitarti, nes kartais tiesiog po procedūros tekdavo dalyvauti šeimos ar draugų susibūrimuose, o nuo patirtų emocijų, atrodė, sprogsiu. Nors apie tai nekalbėjome, bet, manau, kad artimieji daug ką suprato. Jie delikačiai vengė temos, kodėl mes neturime antro vaiko. O jei kas paklausdavo, atsakydavome, kad dabar nenorime keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo, smagu pagyventi dėl savęs. Dėl to, kad išlaikėme paslaptį, sau rašau 10 su pliusu. Ir dabar manau, kad elgiausi teisingai, nes kai visi žino, klausinėja, skambina, jauti dar didesnį spaudimą.
Atokvėpio metais ir toliau nesisaugojome, tad visada ruseno mažytė viltis - o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko.
Dirbtiniai apvaisinimai
Netrukus vėl atnaujinau žygius pas gydytojus. Šie pasiūlė dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 5000 eurų, tačiau man jis atsiėjo gerokai brangiau, nes reikėjo didesnių vaistų dozių. Iš viso man buvo atlikti 4 dirbtiniai apvaisinimai. Deja, visi nesėkmingai.
Dirbtinio apvaisinimo procedūra susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia vaistais sunokinamos kiaušialąstės ir, pritaikius bendrąją nejautrą, ilgu švirkštu paimamos iš kiaušidžių. Paskui jos apvaisinamos mėgintuvėlyje ir, atrinkus gyvybingus embrionus, jie įsodinami į gimdą. Pirmasis kartas nepavyko, manau, dėl to, kad gydytoja, gerai nepažinodamas mano organizmo, skyrė per mažas vaistų dozes, tad subrendo per mažai kiaušialąsčių. Įsodinus jas ir joms neprigijus, jau nebebuvo „atsarginių“ kitam apvaisinimui. Jei būtų likę kiaušialąsčių, nebebūtų reikėję ilgo medikamentinio paruošimo, didelių investicijų. Toks apvaisinimas vadintųsi tarpiniu ir būtų keletą kartų pigesnis.
Po pirmosios nesėkmės gydytojai patarė pusmetį „pailsėti“. Pagalvojau - koks čia poilsis? Juk aš noriu darsyk tapti mama, o laikas bėga! Tie „poilsio“ mėnesiai man ėjo kaip ant adatų - kad tik greičiau. Per antrąjį apvaisinimą gydytojai pavyko numatyti reikiamas vaistų dozes, subrendo pakankamai kiaušialąsčių. Bet ir tai nepadėjo. Tačiau buvo likę užšaldytų kiaušialąsčių, tad galima buvo padaryti tarpinį apvaisinimą. Ir vėl nesėkmingai… Tada tvirtai nutariau, kad reikia pakeisti „rankas“ (specialistę, kuri tai daro). Stebuklas neįvyko.
Ironiška, bet vieną iš embrionų įkėlimo į gimdą procedūrų man buvo atlikta per Motinos dieną. Nuoširdžiai tikėjau šios dienos galia, galvojau - gal šį kartą pavyks? Deja“
Nejaukus konvejeris
Labiausiai mane slėgdavo „vaikų pradėjimo mėgintuvėlyje“ eiga. Jokio psichologinio parengimo ar švelnaus žodžio, tik chirurginis, šaltas, nejaukus konvejeris, kuriame atsidūrus visi asmeniniai pasiruošimai ir stiprybė išgaruoja per pirmas sekundes. Gydytojams esi tik statistinis vienetas, dar vienas pacientas, paguldytas ant procedūrinio stalo, o po procedūrų paliktas vienišas palatoje atsigauti.
Mane gelbėjo tai, kad ji turėjo galimybę bet kada išeiti iš darbo pas gydytojus, nebaigtus darbus atlikti namuose. Kadangi kartais lankytis tekdavo kasdien, daug darbų moteris nudirbdavo naktimis.
Bandymų kaina - butas
Sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą susidarytų apie 30 000 eurų suma. Ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto - jų tiesiog nebūtumėm turėję. Teko atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. Galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų. Kartą pinigų pritrūko, tad paklausiau, ar galiu trūkstamą dalį sumokėti kitą kartą. Gydytoja atsainiai atsakė - čia jums ne bankas. Lyg elektra nutrenkė! Beje, klinikoje kabėjo plakatas, kad bankas suteikia galimybę gražiam tikslui pasiekti - teikia paskolas. Kaskart pagalvojau - ką turi išgyventi šeima, kuri pasiima paskolą, sumoka klinikai, pastoti nepavyksta, o paskui tenka kas mėnesį mokėti įmokas už tai, ko nepavyko.
Liz Burbo pamokymai
Supratusi, kad medikų pastangos bevaisės, nustojau pas juos lankytis. Atsikvėpėme finansiškai - keliavome po Italiją, Prancūziją, lepinomės Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės nejautėme. Tačiau užtekdavo pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau. Visose kelionių vietose, kuriose turistams siūloma palikti slaptą norą (ir jis būtinai išsipildys) prašiau kūdikio.
Ieškodama nusiraminimo sielai, perskaičiau daug psichologinių knygų, itin įstrigo Kanados terapeutės Liz Burbo knyga „Klausykite savo kūno - geriausio jūsų draugo žemėje“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, Liz Burbo mano, jog nugarą skauda dėl to, kad žmogus bando būti atsakingas už visus ir už viską. Kosulys gali kamuoti, jei žmogui atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės gniuždo. Inkstų skausmai labai susiję su nusivylimais ir nuoskaudomis. O nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko.
Visas šios nuostabios autorės knygas rijau iki išnaktų. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Tos psichologinės knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau.
Mintis įsivaikinti.
Įsisukti į jau pažįstamą procesą vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe. Dėl uždegimo, esančių sąaugų ir vis pasikartojančių pilvo skausmų buvo atliktos dvi laparoskopinės operacijos. O ir psichologiškai nusiteikti gal būt abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau.
Bet pirmoji dukrelė užaugo, mano draugijos poreikis blėso, tad mintys vėl įkyriai pradėjo suktis apie mažą vaikelį. Pamažu jaukinausi mintį apie įvaikinimą. Tokių minčių kildavo ir anksčiau, jas aptardavau su vyru, bet realių sprendimų ir veiksmų nebuvo.
Dabar gali reziumuoti, kad lietuvių kalba informacijos apie įvaikinimą labai trūksta, užtat rusų kalba apie tai sukurta daugybė tinklapių, filmų, galybė psichologinės medžiagos, filmuotų siužetų iš vaikų namų, veikia įvaikinamų vaikų bankai (internete gali pamatyti vaikučio nuotrauką, pasiskaityti apie jį). Iš pradžių didelis informacijos gūsis išgąsdino, bet vėliau jis padėjo rasti atsakymus į visus klausimus bei nustoti bijoti.
Taip, mes daug kartų klausėme savęs, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu? Bet ir savo vaiką reikia pamilti, pažinti, žengti šalia per visus jo asmenybės augimo tarpsnius, ir ne visi žmonės sugeba nuoširdžiai ir sąžiningai atlikti tėvų pareigas, rasti laiko saviems vaikams.
Taip, mes dažnai pagalvodavome, kad ateityje gali paaiškėti, jog įvaikintas vaikas yra ligotas, sutrikusio vystymosi. Bet ar tik atsisakantiems auginti vaikus žmonėms gimsta ligoti vaikai? Ne, nuo to niekas neapsaugotas. Tuo metu jautėmės kaip niekad drąsiai, jautėme, jog visi atsakymai į kylančias abejones tapo savaime aiškūs ir tvirti.
Man kilo mintis įsivaikinti Rusijoje, juolab, kad vyro giminės gyvena Rusijoje, ten dažnai lankosi. Kreipiausi į vienus vaikų namus Rusijoje, net svajojau apie kelis matytus nuotraukose vaikučius. Gavau atsakymą, kad įsivaikinti įmanoma, tačiau tik per įvaikinimo agentūrą. Deja, Lietuvoje nėra jokios įvaikinimo agentūros, kuri dirbtų su Rusija. Vis tik tarp eilučių išgirdau, kad „jei labai norite įvaikinti, viskas įmanoma“. Tai yra, jei sumokėsi, tada ir pavyks. Taip pat buvo rekomenduota baigti parengiamuosius įtėvių kursus Lietuvoje, gauti pažymėjimus, susitvarkyti dokumentus, išsiimti pažymas, viską išversti į rusų kalbą ir atvykti.
Būsimų įtėvių mokymai
Buvo kovas. Užsibrėžiau tikslą visus dokumentus susitvarkyti iki vasaros. Kad spėčiau, net išėjau atostogų. Kasdien viena (kur įmanoma), nenorėdama trukdyti dirbančio vyro, vaikščiojau po institucijas rinkdama pažymas. Teko eiti pas gydytojus, gauti pažymas iš policijos, priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų, pateikti duomenis apie turimą turtą, pajamas ir t.t. Lankėme ir specialius parengiamuosius kursus, kartu su kitomis įsivaikinti norinčiomis šeimomis. Kursai truko 3 mėnesius ir mums jie labai patiko.
Daug ką jau žinojau (buvau skaičiusi rusiškuose tinklapiuose), bet buvo ir daug naujos psichologinės, su vaikų auklėjimu ir pasiruošimu įvaikinti susijusios informacijos. Susidraugavome su kitomis šeimomis, ir dabar palaikome ryšius. Dokumentų tvarkymas Lietuvos institucijoms truko neilgai. Tačiau po mokymų laukęs dokumentų paruošimas Rusijai būtų netrumpas ir nelengvas- juk kiekvieną pažymą reikėtų ne tik išversti į rusų kalbą, bet ir legalizuoti (patvirtinti) Užsienio reikalų ministerijoje, kai kurių pažymų galiojimas būtų pasibaigęs, be to, Rusijoje reikalaujama daug griežtesnės sveikatos kontrolės.
Perėjusi dokumentų tvarkymosi mėsmalę, atkreipiau dėmesį, kaip nejautriai dirba oficialių įstaigų biurokratai. Pavyzdžiui, stovi eilėje dėl pažymos apie šeimos sudėtį, o dokumentus tvarkanti moteris sušunka: „Tai jums reikia pažymos dėl įvaikinimo? Praeikite“. Tas pats ir narkologiniame ar policijoje - visur klausia, kam reikia pažymos, o tu turi garsiai pasakyti - noriu įvaikinti. Tvarkant šiuos dokumentus nėra jokio konfidencialumo. Tik žavi psichiatrė entuziastingai nužvelgė ir padrąsino: „Šaunuoliai, pamatysite, su laiku vaikelis taps jūsų kopija“. Įsivaizduoju, kaip skaudžiai žmonių nesupratingumą išgyvena žmonės, kurie niekada negalėjo susilaukti vaikų. Juos dar kartą pažemina biurokratinėse tarnybose.
Stebuklas, kurio nebelaukėme.
Įtėvių kursuose susipažinau su Rugile Stakišaite, kuriai gimė dukra gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus taikomų gydymo metodų dėka, o dabar ji nusprendė dar vieną vaiką paimti iš vaikų namų, kad dukrai nebūtų liūdna. Jos pavyzdžio įkvėpta, nusprendžiau pas šį gydytoją apsilankyti ir aš. Tiesą pasakius, gero įvaizdžio jis man nepaliko. Tai - dėl gausybės pacientų pervargęs, aštresnių replikų nestokojantis gydytojas. Jeigu ne jo rezultatai, gyvenime pas jį nesikreipčiau! Tačiau, mėnesį palankiusi įtėvių kursus, bei, tuo pačiu, paraleliai vartodama homeopatiją, pajutau, kad storėju. Nunešiau siuvėjai paplatinti drabužius, o kai atėjau po savaitės atsiimti, rūbai vėl buvo per siauri. Kilo mintis, kad viena iš storėjimo priežasčių gal ir „galėtų“ būti nėštumas, nes mėnesinės smarkiai vėlavo. Nutariau nusipirkti nėštumo testą. Nelaukiau ryto, testą pasidariau iškart ir pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji. Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras. Pati dar bijojau džiaugtis, nes testai gali būti klaidingai teigiami. Skubiai užsirašiau pas ginekologę, kuriai beliko nėštumą patvirtinti ir pasveikinti.
Jau būdama nėščia papasakojau tetai nueitą ilgą kelią antrosios mergaitės link ir paklausiau, kodėl po 15 metų pastangų, alinančių procedūrų, dirbtinių apvaisinimų pastojau visiškai to nebesitikėdama, tik homeopatinių žirnelių dėka? Teta susimąstė ir tyliai atsakė: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir tai nebūtinai žmogus, tai gali būti ir homeopatija“.
Šeimyninio gyvenimo pradžia
Mano su vyru istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio. Pamačiusi būsimą vyrą pirmą kartą gyvenime, supratau, jog tai gyvenimo dovana, ir po 2 savaičių nusprendžiau gyventi su juo kartu. Būdama 19 metų jau tapau žavios mergytės mama. Kai dukrelei sukako 2 metai, vėl pradėjau lauktis, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu. Supratau, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjausi, pastoti nebepavyko. Čia ir prasidėjo tikroji drama.
Dveji metai gana ramūs
Pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, jaučiausi gana ramiai. Trečiaisiais - domėjausi, skaičiau, kad jau reikėtų eiti tikrintis, tačiau laukiau, nes tikėjausi, jog išeis pastoti vis dėlto savaime. Tikriausia reikia subręsti psichologiškai pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai - man nepavyksta pastoti. O iki tol dar tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai išdrįsau padaryti po daugiau nei 3 nevaisingų metų.
Ginekologė atliko pagrindinius tyrimus, nieko blogo nerado. Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą gydytoja pasakė - tikriausiai tai ir bus problema, kai jums pravalys kiaušintakius, pagimdysite dar 8. Tyrimas parodė, kad mano kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Laukimo ir vilties kupini prabėgo dar keleri metai.
Vyras stoja į kovą
Gavusi gerus tyrimų atsakymus ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą. Ši misija - tyrimams įkalbėti vyrą - matyt, viena sunkiausių. Tam ruošiausi beveik metus. Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra.
Tie bėgantys metai man buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Pajutau, kad nenoriu būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Nenorėjau, kad aplinkinius glumintų mano nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu mūsų šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių. Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo - jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugiausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne - skausmas toks pats.
Vis dėlto pagaliau ryžausi atsargiai pasikalbėti su vyru. Jis be kalbų sutiko. Žinojau, kad galima spermą tyrimams atvežti iš namų.
Norėdama palengvinti vyro užduotį, taip ir padariau. Nenorėjau, kad vyras eitų pats į kliniką, kad į jį kažkas žvalgytųsi, apkalbėtų…
Spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Tolesni tyrimai ir pirmosios inseminacijos.
Toliau tęsėsi tyrimai, kurie taip nieko aiškaus ir neparodė. Buvo spėliojama - gal priežastis hormoninė? Buvo skirtas gydymas hormoniniais vaistais, stimuliuojamos kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus buvo lyg nuolatinis darbas.
Ginekologė pasiūlė kreiptis į vaisingumo specialistus. Vėl visą savo istoriją turėjau išpasakoti kaip bažnyčioje… Tik bažnyčioje niekas, išskyrus kunigą, tavęs negirdi, o gydytojo kabinete, rodos, ir prietaisai klausosi. Vaisingumo gydytoja vėl paskyrė daugybę tyrimų ir rekomendavo pabandyti atlikti inseminaciją. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako.
Ginekologai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną su vyro s****a indelyje atvažiuodavau į kliniką, kur būdavo atliekama ši procedūra. Viena po kitos (su maždaug 6 mėnesių pertraukomis) buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 500 eurų, plius echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų.
Turėjau tikslą, jo siekiau, todėl visos tos procedūros, vaistai, vizitai pas gydytojus manęs visiškai nevargino. Išmokau negirdėti ir nematyti to, kas man atrodė estetiškai nesuderinama su naujos gyvybės pradėjimu.
Fiziškai jaučiausi stipri, energinga. Tačiau psichologiškai mane labai palauždavo ir alino vis tas pats -neigiamas - rezultatas. Jaučiau kaltę dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Po kelių nesėkmingų bandymų nutariau save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei. Kai atlikdavo procedūrą, sakydavau sau - tikrai nepasiseks. Galvodavau - jei manysiu, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, vadinasi, man bus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks - tada bus daugiau džiaugsmo mums abiems. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus turėjo būti mano vyras, sugebėjęs visas ašaras, nusivylimus, abejones kaskart paversti dar vienu atskaitos tašku ilgame kelyje į tikslą. Už tą stiprybę jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą.
Pertrauka
Metai bėgo. Įsigijome naują butą, paskendome įsikūrimo rūpesčiuose, tad kuriam laikui savo tikslą atidėjome. Juolab kad apie sudėtingą šeimos siekimą pastoti niekas nežinojo, net dukra. Kai vyras leisdavo vaistus, dukrai buvo sakoma, kad mama peršalo ar jai skauda pilvą. Esu labai plepi, bendraujanti, tačiau apie mūsų žygius nežinojo nei mama, nei anyta, nei teta, kuri dirba su nėščiosiomis, nei artimiausios draugės. O kartais taip norėdavosi tiesiog moteriškai išsiplepėti, nes ne visas smulkmenas paprasta pasakoti vyrui. Dabar neįsivaizduoju, kaip sugebėjau išlaikyti viską savyje, neprasitarti, nes kartais tiesiog po procedūros tekdavo dalyvauti šeimos ar draugų susibūrimuose, o nuo patirtų emocijų, atrodė, sprogsiu. Nors apie tai nekalbėjome, bet, manau, kad artimieji daug ką suprato. Jie delikačiai vengė temos, kodėl mes neturime antro vaiko. O jei kas paklausdavo, atsakydavome, kad dabar nenorime keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo, smagu pagyventi dėl savęs. Dėl to, kad išlaikėme paslaptį, sau rašau 10 su pliusu. Ir dabar manau, kad elgiausi teisingai, nes kai visi žino, klausinėja, skambina, jauti dar didesnį spaudimą.
Atokvėpio metais ir toliau nesisaugojome, tad visada ruseno mažytė viltis - o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko.
Dirbtiniai apvaisinimai
Netrukus vėl atnaujinau žygius pas gydytojus. Šie pasiūlė dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 5000 eurų, tačiau man jis atsiėjo gerokai brangiau, nes reikėjo didesnių vaistų dozių. Iš viso man buvo atlikti 4 dirbtiniai apvaisinimai. Deja, visi nesėkmingai.
Dirbtinio apvaisinimo procedūra susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia vaistais sunokinamos kiaušialąstės ir, pritaikius bendrąją nejautrą, ilgu švirkštu paimamos iš kiaušidžių. Paskui jos apvaisinamos mėgintuvėlyje ir, atrinkus gyvybingus embrionus, jie įsodinami į gimdą. Pirmasis kartas nepavyko, manau, dėl to, kad gydytoja, gerai nepažinodamas mano organizmo, skyrė per mažas vaistų dozes, tad subrendo per mažai kiaušialąsčių. Įsodinus jas ir joms neprigijus, jau nebebuvo „atsarginių“ kitam apvaisinimui. Jei būtų likę kiaušialąsčių, nebebūtų reikėję ilgo medikamentinio paruošimo, didelių investicijų. Toks apvaisinimas vadintųsi tarpiniu ir būtų keletą kartų pigesnis.
Po pirmosios nesėkmės gydytojai patarė pusmetį „pailsėti“. Pagalvojau - koks čia poilsis? Juk aš noriu darsyk tapti mama, o laikas bėga! Tie „poilsio“ mėnesiai man ėjo kaip ant adatų - kad tik greičiau. Per antrąjį apvaisinimą gydytojai pavyko numatyti reikiamas vaistų dozes, subrendo pakankamai kiaušialąsčių. Bet ir tai nepadėjo. Tačiau buvo likę užšaldytų kiaušialąsčių, tad galima buvo padaryti tarpinį apvaisinimą. Ir vėl nesėkmingai… Tada tvirtai nutariau, kad reikia pakeisti „rankas“ (specialistę, kuri tai daro). Stebuklas neįvyko.
Ironiška, bet vieną iš embrionų įkėlimo į gimdą procedūrų man buvo atlikta per Motinos dieną. Nuoširdžiai tikėjau šios dienos galia, galvojau - gal šį kartą pavyks? Deja“
Nejaukus konvejeris
Labiausiai mane slėgdavo „vaikų pradėjimo mėgintuvėlyje“ eiga. Jokio psichologinio parengimo ar švelnaus žodžio, tik chirurginis, šaltas, nejaukus konvejeris, kuriame atsidūrus visi asmeniniai pasiruošimai ir stiprybė išgaruoja per pirmas sekundes. Gydytojams esi tik statistinis vienetas, dar vienas pacientas, paguldytas ant procedūrinio stalo, o po procedūrų paliktas vienišas palatoje atsigauti.
Mane gelbėjo tai, kad ji turėjo galimybę bet kada išeiti iš darbo pas gydytojus, nebaigtus darbus atlikti namuose. Kadangi kartais lankytis tekdavo kasdien, daug darbų moteris nudirbdavo naktimis.
Bandymų kaina - butas
Sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą susidarytų apie 30 000 eurų suma. Ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto - jų tiesiog nebūtumėm turėję. Teko atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. Galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų. Kartą pinigų pritrūko, tad paklausiau, ar galiu trūkstamą dalį sumokėti kitą kartą. Gydytoja atsainiai atsakė - čia jums ne bankas. Lyg elektra nutrenkė! Beje, klinikoje kabėjo plakatas, kad bankas suteikia galimybę gražiam tikslui pasiekti - teikia paskolas. Kaskart pagalvojau - ką turi išgyventi šeima, kuri pasiima paskolą, sumoka klinikai, pastoti nepavyksta, o paskui tenka kas mėnesį mokėti įmokas už tai, ko nepavyko.
Liz Burbo pamokymai
Supratusi, kad medikų pastangos bevaisės, nustojau pas juos lankytis. Atsikvėpėme finansiškai - keliavome po Italiją, Prancūziją, lepinomės Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės nejautėme. Tačiau užtekdavo pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau. Visose kelionių vietose, kuriose turistams siūloma palikti slaptą norą (ir jis būtinai išsipildys) prašiau kūdikio.
Ieškodama nusiraminimo sielai, perskaičiau daug psichologinių knygų, itin įstrigo Kanados terapeutės Liz Burbo knyga „Klausykite savo kūno - geriausio jūsų draugo žemėje“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, Liz Burbo mano, jog nugarą skauda dėl to, kad žmogus bando būti atsakingas už visus ir už viską. Kosulys gali kamuoti, jei žmogui atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės gniuždo. Inkstų skausmai labai susiję su nusivylimais ir nuoskaudomis. O nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko.
Visas šios nuostabios autorės knygas rijau iki išnaktų. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Tos psichologinės knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau.
Mintis įsivaikinti.
Įsisukti į jau pažįstamą procesą vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe. Dėl uždegimo, esančių sąaugų ir vis pasikartojančių pilvo skausmų buvo atliktos dvi laparoskopinės operacijos. O ir psichologiškai nusiteikti gal būt abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau.
Bet pirmoji dukrelė užaugo, mano draugijos poreikis blėso, tad mintys vėl įkyriai pradėjo suktis apie mažą vaikelį. Pamažu jaukinausi mintį apie įvaikinimą. Tokių minčių kildavo ir anksčiau, jas aptardavau su vyru, bet realių sprendimų ir veiksmų nebuvo.
Dabar gali reziumuoti, kad lietuvių kalba informacijos apie įvaikinimą labai trūksta, užtat rusų kalba apie tai sukurta daugybė tinklapių, filmų, galybė psichologinės medžiagos, filmuotų siužetų iš vaikų namų, veikia įvaikinamų vaikų bankai (internete gali pamatyti vaikučio nuotrauką, pasiskaityti apie jį). Iš pradžių didelis informacijos gūsis išgąsdino, bet vėliau jis padėjo rasti atsakymus į visus klausimus bei nustoti bijoti.
Taip, mes daug kartų klausėme savęs, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu? Bet ir savo vaiką reikia pamilti, pažinti, žengti šalia per visus jo asmenybės augimo tarpsnius, ir ne visi žmonės sugeba nuoširdžiai ir sąžiningai atlikti tėvų pareigas, rasti laiko saviems vaikams.
Taip, mes dažnai pagalvodavome, kad ateityje gali paaiškėti, jog įvaikintas vaikas yra ligotas, sutrikusio vystymosi. Bet ar tik atsisakantiems auginti vaikus žmonėms gimsta ligoti vaikai? Ne, nuo to niekas neapsaugotas. Tuo metu jautėmės kaip niekad drąsiai, jautėme, jog visi atsakymai į kylančias abejones tapo savaime aiškūs ir tvirti.
Man kilo mintis įsivaikinti Rusijoje, juolab, kad vyro giminės gyvena Rusijoje, ten dažnai lankosi. Kreipiausi į vienus vaikų namus Rusijoje, net svajojau apie kelis matytus nuotraukose vaikučius. Gavau atsakymą, kad įsivaikinti įmanoma, tačiau tik per įvaikinimo agentūrą. Deja, Lietuvoje nėra jokios įvaikinimo agentūros, kuri dirbtų su Rusija. Vis tik tarp eilučių išgirdau, kad „jei labai norite įvaikinti, viskas įmanoma“. Tai yra, jei sumokėsi, tada ir pavyks. Taip pat buvo rekomenduota baigti parengiamuosius įtėvių kursus Lietuvoje, gauti pažymėjimus, susitvarkyti dokumentus, išsiimti pažymas, viską išversti į rusų kalbą ir atvykti.
Būsimų įtėvių mokymai
Buvo kovas. Užsibrėžiau tikslą visus dokumentus susitvarkyti iki vasaros. Kad spėčiau, net išėjau atostogų. Kasdien viena (kur įmanoma), nenorėdama trukdyti dirbančio vyro, vaikščiojau po institucijas rinkdama pažymas. Teko eiti pas gydytojus, gauti pažymas iš policijos, priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų, pateikti duomenis apie turimą turtą, pajamas ir t.t. Lankėme ir specialius parengiamuosius kursus, kartu su kitomis įsivaikinti norinčiomis šeimomis. Kursai truko 3 mėnesius ir mums jie labai patiko.
Daug ką jau žinojau (buvau skaičiusi rusiškuose tinklapiuose), bet buvo ir daug naujos psichologinės, su vaikų auklėjimu ir pasiruošimu įvaikinti susijusios informacijos. Susidraugavome su kitomis šeimomis, ir dabar palaikome ryšius. Dokumentų tvarkymas Lietuvos institucijoms truko neilgai. Tačiau po mokymų laukęs dokumentų paruošimas Rusijai būtų netrumpas ir nelengvas- juk kiekvieną pažymą reikėtų ne tik išversti į rusų kalbą, bet ir legalizuoti (patvirtinti) Užsienio reikalų ministerijoje, kai kurių pažymų galiojimas būtų pasibaigęs, be to, Rusijoje reikalaujama daug griežtesnės sveikatos kontrolės.
Perėjusi dokumentų tvarkymosi mėsmalę, atkreipiau dėmesį, kaip nejautriai dirba oficialių įstaigų biurokratai. Pavyzdžiui, stovi eilėje dėl pažymos apie šeimos sudėtį, o dokumentus tvarkanti moteris sušunka: „Tai jums reikia pažymos dėl įvaikinimo? Praeikite“. Tas pats ir narkologiniame ar policijoje - visur klausia, kam reikia pažymos, o tu turi garsiai pasakyti - noriu įvaikinti. Tvarkant šiuos dokumentus nėra jokio konfidencialumo. Tik žavi psichiatrė entuziastingai nužvelgė ir padrąsino: „Šaunuoliai, pamatysite, su laiku vaikelis taps jūsų kopija“. Įsivaizduoju, kaip skaudžiai žmonių nesupratingumą išgyvena žmonės, kurie niekada negalėjo susilaukti vaikų. Juos dar kartą pažemina biurokratinėse tarnybose.
Stebuklas, kurio nebelaukėme.
Įtėvių kursuose susipažinau su Rugile Stakišaite, kuriai gimė dukra gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus taikomų gydymo metodų dėka, o dabar ji nusprendė dar vieną vaiką paimti iš vaikų namų, kad dukrai nebūtų liūdna. Jos pavyzdžio įkvėpta, nusprendžiau pas šį gydytoją apsilankyti ir aš. Tiesą pasakius, gero įvaizdžio jis man nepaliko. Tai - dėl gausybės pacientų pervargęs, aštresnių replikų nestokojantis gydytojas. Jeigu ne jo rezultatai, gyvenime pas jį nesikreipčiau! Tačiau, mėnesį palankiusi įtėvių kursus, bei, tuo pačiu, paraleliai vartodama homeopatiją, pajutau, kad storėju. Nunešiau siuvėjai paplatinti drabužius, o kai atėjau po savaitės atsiimti, rūbai vėl buvo per siauri. Kilo mintis, kad viena iš storėjimo priežasčių gal ir „galėtų“ būti nėštumas, nes mėnesinės smarkiai vėlavo. Nutariau nusipirkti nėštumo testą. Nelaukiau ryto, testą pasidariau iškart ir pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji. Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras. Pati dar bijojau džiaugtis, nes testai gali būti klaidingai teigiami. Skubiai užsirašiau pas ginekologę, kuriai beliko nėštumą patvirtinti ir pasveikinti.
Jau būdama nėščia papasakojau tetai nueitą ilgą kelią antrosios mergaitės link ir paklausiau, kodėl po 15 metų pastangų, alinančių procedūrų, dirbtinių apvaisinimų pastojau visiškai to nebesitikėdama, tik homeopatinių žirnelių dėka? Teta susimąstė ir tyliai atsakė: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir tai nebūtinai žmogus, tai gali būti ir homeopatija“.
Ingrida Usonienė - 2024 m. sausio 16 d. 23:06
Gydytojo Antano Januškevičiaus taikomi nevaisingumo gydymo metodai ne tik prilygsta dirbtiniam apvaisinimui, bet daug kartų pranašesni už jį. Vis negaliu atsigėrėti, kokia ramybe ir palaima spinduliuoja dukros, gimusios šio gydytojo dėka, akys. Dukrai greitai sueis metukai, ją sėkmingai maitinu iki šiol, ir išmokti taisyklingai maitinti krūtimi man jau atrodė juokų darbas, palyginus su tuo, kiek daug teko visko ištverti iki pastojant. Kai su vyru susituokėme, nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, bet, kažkodėl, vaikutis pas mus neskubėjo, nors noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą, apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas. Tokio laukimo nuotaikomis gyvenome pusantrų metų. Skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į vaikus vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka? Tai patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu? Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali. Tai kaip liga, labai sunku psichologiškai. O po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti, kurie vaikus palieka kūdikių namuose, susilaukia dešimt, o mes negalime susilaukti ir vieno? Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti. Kadangi nuo aplinkinių neslėpėme, kad norime susilaukti vaikučio, bet mums nepavyksta, visi mus palaikė. Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių. Ir taip prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o man rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėtų trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo kaip ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, kuris, deja, nepavyko. Atsitiktinai iš draugų šeimos sužinojome apie gydytojo Antano Januškevičiaus taikomus metodus, kurie padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, vėl kažkokios dirbtinės technologijos? Bet pora tvirtino, kad minėtas gydymo metodas yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio. Gydytojo Antano Januškevičiaus klinika pasirodė nedidelė, bet ją įkūręs gydytojas daugiau nei 15 metų dirba nevaisingumo gydymo srityje, sukaupęs daug praktikos, gydant nevaisingas poras. Gydytojas modifikuotu Folio metodu nustatė daugybę problemėlių, kurių kiekviena atrodė nereikšminga, bet visos kartu galėjo trukdyti pastoti. Pavyzdžiui, buvo šiek tiek sutrikusi lytinių hormonų pusiausvyra, nors patys hormonai buvo normos ribose. Be to, organizme labai trūko vitamino D ir folio rūgšties, kuri svarbi nėštumo metu. Buvo atlikti tyrimai ir dėl maisto netoleravimo, tada ir sužinojau, kad netoleruoju pieno, riešutų, cukraus. Be to, gydytojas papildomai dar aiškinosi apie mano organizmo išskyras, kurios daug ką pasako ne tik apie moters vaisingas dienas, bet ir bendrą organizmo būklę - infekcijas, uždegimus, turinčius įtakos vaisingumui. Prisipažinsiu - esu didelė smaližė, neįsivaizdavau, kaip ištversiu be saldumynų. Kartais taip norėdavau šokolado, kad net verkdavau. Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kažin ar verta taip kankintis, kad pastočiau. Juk niekas negarantavo, kad tai įvyks ir kada tai įvyks. Bet laikiausi nustatytos dietos, nukrito 7 kilogramai, kuriuos numetusi, atrodžiau labai liesa. O dar mano blyški oda, tad žmonės klausdavo, kas atsitiko, kodėl atrodau net pamėlynavusi? Fiziškai jaučiausi gerai, bet svajonių apie pieno produktus ir saldumynus netrūko. Vasarą radau šiokią tokią išeitį - augalinį pieną, ledus be laktozės. Kadangi netoleravau ne paties pieno baltymo, o tik laktozės, kas dieną turėdavau pramogą suvalgyti ledų porciją. Stebėdama savo organizmą, iškart matydavau reakcijas į maistą - vieną kartą neatsilaikiau, suvalgiau sumuštinį su sviestu ir sūriu, išskyros iškart pasidarė tąsios, tokios, kurios trukdytų įvykti natūraliam apvaisinimo procesui. Man atrodo, jei moterys atidžiai stebėtų savo organizmo būklę, galėtų išvengti daugybės ligų, ir ne tik ginekologinių.
Pasitikėjome gydytoju, paisėme visų jo nurodymų ir rekomendacijų. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais homeopatinių žirnelių ir kas kelias valandas jas geria.
Buvo praėję maždaug 8 mėnesiai nuo gydymo pradžios, kai nutariau viską mesti. Vyrui sakiau, kad galbūt daug kam toks gydymas padeda, bet gal ne mums? Gal mums apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar nemesti. Ir po mėnesio aš pastojau! Kai mėnesinės vėlavo, pasidariau nėštumo testą, tai, pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo, kadangi jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina. Bet šįkart testas viską pasakė. Vyrui naujieną pasakiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs, kokia ta dovana, apsiverkė ir jis, ir aš. Bijojau, kad iš tos laimės tik nepersileisčiau.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties, galbūt bus naudinga. Mes juk irgi nieko nebuvome girdėję apie gydytojo Antano Januškevičiaus metodus, kol nepapasakojo draugų šeima, sulaukusi vaikučio būtent tokiu būdu.
Pasitikėjome gydytoju, paisėme visų jo nurodymų ir rekomendacijų. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais homeopatinių žirnelių ir kas kelias valandas jas geria.
Buvo praėję maždaug 8 mėnesiai nuo gydymo pradžios, kai nutariau viską mesti. Vyrui sakiau, kad galbūt daug kam toks gydymas padeda, bet gal ne mums? Gal mums apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar nemesti. Ir po mėnesio aš pastojau! Kai mėnesinės vėlavo, pasidariau nėštumo testą, tai, pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo, kadangi jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina. Bet šįkart testas viską pasakė. Vyrui naujieną pasakiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs, kokia ta dovana, apsiverkė ir jis, ir aš. Bijojau, kad iš tos laimės tik nepersileisčiau.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties, galbūt bus naudinga. Mes juk irgi nieko nebuvome girdėję apie gydytojo Antano Januškevičiaus metodus, kol nepapasakojo draugų šeima, sulaukusi vaikučio būtent tokiu būdu.